Šiemet Valstybės dieną šventė ir patys mažiausi mūsų valstybės nariai – Klaipėdos gyvūnų globos namų „Linksmosios pėdutės“ globotiniai. Pats draugiškiausias augintiniams pasažas pakvietė mus į jau tradicija tapusią „Šeimos dieną“. Taigi pasipuošę trispalvės spalvomis, apsiginklavę šypsenom, surinkę geriausią keturkojų bei dvikojų komandą, sugūžėjome į „Friedricho pasažą“.
Nors taip ilgai lauktas karštis daugelį paviliojo prie jūros ir žiūrovų buvo gerokai mažiau nei per SEL'o koncertą, visgi patys ištikimiausi ir smagiausiai nusiteikę piliečiai šventės nepraleido. Pirmoje žiūrovų eilėje sėdėjo buvusi mūsų globotinė Vega su šaunia savo šeimyna, vėliau prisijungė ir šnekorius Grandas (taip pat buvęs mūsų linksmosios šeimos narys) ir lūpų susivilgyti atstraksėjo charizmatiškoje Zara – ši maža Džeko Raselo terjeriukė nėra praleidusi nė vienos mūsų šventės.
Gausiausias ir jauniausias žiūrovų būrys iškart užsiėmė VIP'ines vietas – šalia scenos. Ir šventė prasidėjo!
Pirmiausia prisitatė keturkojis šventės kolektyvas, kurį atstovavo „Linksmųjų pėdučių“ globotinės Šeila ir Juta, namus jau radusios Vega ir Marta, pavojingų šunų sąraše be priežasties atsidūręs bučiuoklis Lordas ir „Linksmųjų pėdučių“ šoumenas Otelas. Ir visi šventėje dalyvavęs šuneliai visai netyčia tapo mitų griovėjais.
Pagrindinis stereotipų laužytojas buvo bučiuoklis Lordas. Jam atėjus į renginį, kaip įprasta, daugelis truputį atsitraukė.
- Juk čia kovinis šuo? – pasigirdo klausimas.
- Ne, čia labradoro mišrūnas, – atsakė Lordo šeimininkė, o Lordukas iš visų jėgų pasistengė jai paantrinti. Tikriausiai tik Juta sugebėjo parodyti susirinkusiems tiek meilės, kiek jos demontravo „piktukas“ Lordas. Ir vargu, ar Merė Popins turi tiek kantrybės, bendraudama su vaikais, kiek jos vakar turėjo šis geraširdis šuo. Lordo pavyzdys dar kartą įrodo, kad šuo nėra pavojingas, jeigu jo pavojingu nepaverčia šeimininkas!
Kita stereotipų laužytoją – buvusi mūsų globotinė Marta. Marta į prieglaudą atvyko būdama dešimties metų! Šunelio į prieglaudą ateidavę žmonės į ją net nepažvelgdavo. Juk per sena! Daugeliui jau penkerių metų šuo atrodo per senas, o čia dešimt. Nepripras prie naujų namų, nepamils naujojo šeimininko, neišmoks naujų dalykų – kokių tik pasiteisinimų ir įsitikinimų negirdi tokio brandaus šuns atžvilgiu. Ir štai Marta sutiko savo Iną (bučiuoklio Lordo simpatiją). Inos namuose jau karaliavo trys katinėliai ir vienas dvikojis katinas, kuriam, kaip ir daugeliui, atrodė, kad šitoks suaugęs šuo, niekada negyvenęs su katinais, niekada ir neišmoks su jais gyventi. Beveik dvejus metus truko Inos ir Martos draugystė bei Inos kova dėl šio šunelio. Ir štai! Būdama dvylikos metų Marta iškeliavo gyventi į naujus namus. Nuostabiai šiltus ir mylinčius namus, kur per stulbinamai trumpą laiką kalytė išmoko ne tik gyventi su trimis katinais, bet ir tapo vieno iš jų neišskiriama draugė. Kaip jos šeimininkė sako, Marta ne tik kad neina senyn, ji kasdien vis jaunėja! O mums atrodo, kad dėl Inos ji pasiryžusi bet kam: dėl jos ji susidraugavo su kačiukais, dėl jos yra kantri vaikams, nors iki tol nelabai norėjo mažų žmonių draugijos, dėl jos ji pasiryžusi nugyventi antrą tiek metų, nes dėl tokios šeimininkės verta stengtis!
Trečioji mitų griovėja – buvusi mūsų globotinė Vega, kuri į mus žvelgė iš pirmos žiūrovų eilės. Atvykusi į šventę su mažuoju savo šeimininkiuku ir puikiai nusiteikusiais šeimininkiuko tėveliais, ji buvo puikus pavyzdys to, kad šuo (ir toks nemažas šuo) kuo puikiausiai gali gyventi su vaiku.
- Ji kaip antra mama, – atsakė Vegos šeimininkė, paklausta, ar sunku kartu auginti ir vaikutį, ir šunį.
Kiek didesnė ir plaukuotesnė Martos antrininkė Šeila žavėjo publiką savo žavingu kimiu balsu. Jai netgi teko garbė tarti keletą žodžių į mikrofoną. Tiesa, kaip nepratusi kalbėti viešai, Šeila šiek tiek susimėtė ir nusprendė kalbas palikti vakarui, kai grįš į prieglaudą. Likusio renginio metu ši mergina elgėsi tiesiog puikiai: jaukiai bendravo su vaikučiais, nepriekaištingai klausė savo „tėvelio“ Edvino, kurio iš akių nepaleido abi, tiek Šeila, tiek Juta. Atrodė, kad kalytė bando išaiškinti susirinkusiems, kad penkeri metai – tai pats jėgų žydėjimas. Taip ir yra!
Apskritai, tądien Šeila buvo tikra scenos žvaigždė. Ne tik viešai demonstravo savo prikimusį tembrą, bet ir turėjo galimybę visiems parodyti kitą savo sugebėjimą – gebėjimą ploti. Taip, ji atsistojo ir paplojo. O susirinkusieji negailėjo aplodismentų jai. Paplok ir pasaulis palos tau!
Jaunesnė Šeilos kompanjonė charizmatiškoji Juta dalino meilę į visas penkias puses (netgi į dangų). Mūsų gražuolė, šaunuolė Juta nustebino netgi mus pačius savo švelniu, tvarkingu ir labai išlaikytu elgesiu. Štai kas yra charizma!
Beje, turim puikią žinią – Juta rezervuota! Vakar, kaip tik Jutai ruošiantis šventei, pudruojant nosytę ir šukuojant garbanas, atvyko žmonės.
- Mes pas Jutą, – prisistatė prie vartų.
Žinoma, kol mergina neiškeliavo į naujus namus, mes negalim sakyti, kad šeimininkus jau rado, tačiau jeigu šeimyna vien dėl šios šiltos širdelės nutarė statytis tvorą, tai tikime, kad jų ketinimai rimti.
Ir paskutinis šventėje dalyvavęs snukytis – Otelas. Kaip be jo? Jau ryte vaikinas atsakingai ruošėsi programai, kurią vėliau demonstravo vaikams. Kuo toliau, tuo profesionalesnis darosi šis žavingas ponaitis. Netgi alinantis karštis nepakišo Otelui kojos – nors labai lėtai žengė į sceną, visus savo triukus ir komandas atliko kuo puikiausiai. Žavingoji Otelo komanda „Būk liūdnas“ kaip visada nepaliko abejingų. Po jos, o gal tiksliau, po gausių aplodismentų, kurios seka jam suvaidinus liūdną, bachūras netgi atgyja.
Otelas susirinkusiems, tiek vaikučiams, tiek ir jų tėveliams, rodė, kad šuo moka ne tik loti, graužti kaulą ar kakoti, bet tai taip pat yra mąstanti būtybė. Atlikdamas improvizacinę užduotį su dėžutę, Otelas parodė, kad šuo gali būti puikus improvizatorius.
Gyvūnas yra lygiavertis mūsų šeimos narys – jis myli, jis laukia, jis prisiriša, jis priima sprendimus, jis mąsto. Prisiminkime tai priimdami juos į šeimą!
Labai simboliška, kad ši Šeimos šventė sutapo su mūsų Valstybės diena. Nes būtens šeimos ir sudaro Valstybę, ar ne taip? Ir kuo daugiau bus atsakingu, kuo daugiau šiltų ir gyvybę vertinančių šeimų, tuo mūsų Valstybė bus tvirtesnė. Tai priklauso tik nuo mūsų!
