Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Negaliu gyventi be kelionių“. Akdamar sala Turkijoje: paslaptinga ir apipinta legendomis

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos Dalinamės Kęsto papasakota kelionės istorija! Tarsi mantra...

Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos

Dalinamės Kęsto papasakota kelionės istorija!

Tarsi mantra kartojamas žodis „Akdamar“  buvo suprastas teisingai. Vietinis ranka mostelėjo į baltą mikroautobusą, čia vadinamą „dolmuš“.  Įsitaisiau ant dėžės, tarp dešimties kitų keleivių. Nors Vane sutikau visus 2 angliškai kalbančius žmones, vis tik kiti mokėjo anglišką frazę „iš kur tu?“. Tik va angliškas Lietuvos vardas dažniau sulaukdavo tikslinimų „Italia? Australia?“ Gal tai mano artikuliacija, o gal jų nežinojimas. Tad po kelių bandymų supratau, kad reikia sakyti „Litvania“, po to traukdavau telefoną ir žemėlapyje rodydavau, iš kur aš ir kur šiuo metu esame. Linksėjimas leisdavo manyti, kad Lietuvą žinos vienu žmogum daugiau.

Po beveik valandos kratymosi, „dolmuš“ sustojo nedideliam miestely, pasipuošusiame dinozauro skulptūra. Visi drausmingai išlipo, tik aš vienas akimis ieškojau prieplaukos, kur planavau pakliūti. Čia net ežero nesimatė, tik vairuotojas mojantis man sekti iš paskos. Ką klusniai ir padariau. Keliolika metrų ir man vėl mostelėjo ranka į kitą „dolmuš“, tokį pat baltą, kaip ir visi kiti. Ir vėl įsitaisiau viduj, vėl rodžiau žemėlapį. Dar pora dešimčių minučių ir išlipau prieplaukoje, kur saulės nušviesti vėjai žaidė su dulkėmis ir tuščiu plastmasiniu buteliu. Be manęs, laivų ir jų vairininkų nebuvo nieko. O kelia tik susirinkus 15 dūšelių. Vienas iš laivininkų patarė kokias 15 -20 min. palaukt, kol susirinks. Aha, po valandos buvau išgelbėtas būrio jaunuolių, atlėkusių keliais automobiliais su maisto krepšiais. Dar pora dešimčių minučių ir švartavomės prie rausvai baltais žiedai išsidabinusios salos.

Turi ta vieta ir savo legendą. „Seniai seniai ežero pakrantėje gyveno valstietis išdrįsęs pamilti valdovo dukrą. Princesė atsakė tuo pačiu jausmu, tad jaunuoliai slapta susitikdavo. Valdovas užsirūstino tai sužinojęs ir perkėlė neklusniąją dukrą į salos rūmus. Juk princesė negali susidėti su paprastu valstiečiu. Jaunatviškas išradingumas greitai surado išeitį, vaikinas kiekvieną naktį valtimi plaukdavo į salą. Tik vieną naktį įsisiautėjo audra, milžiniškos bangos greitai sudorojo menką valtelę, o jaunuolį priglobė Vano ežero bangos. Legenda sako, kad paskutinis jo atodūsis buvo skirtas mylimosios vardui, jaunuolis suriko Ach Tamara, nes princesė buvo vardu Tamara. Sakoma, kad sala, į kurią plaukė nelaimingasis įsimylėjėlis, nuo to laiko vadinama Akdamaro.

 

Tarp žydinčių migdolų (galvojau, kad vyšnios ir tik vėliau išsiaiškinau, kas tai) vienintelį kryžiuotą bokštą kėlė rausva bažnyčia. Tai X a. armėnų pastatyta Tikrojo kryžiaus bažnyčia, paprastai vadinama Akdamaro bažnyčia. Įspūdinga, visa išorė išraižyta biblijiniais siužetais. Nuostabiais. Viduje dar išlikę keletas freskų bei stovi naujas altorius. Pasirodo kartą per metus čia atvyksta armėnai ir surengia mišias.

Tragiško likimo bažnyčia. Anksčiau saloje buvo ir vienuolynas, tačiau po pirmo pasaulinio karo vienuoliai buvo išžudyti, vienuolynas sugriautas. Bažnyčią ilgą laiką naudojo kaip šaudyklą. Ir tik šeštame dešimtmetyje vieno turkų karininko ir užsienio žurnalisto pastangomis vandalizmas buvo sustabdytas. Tuos laikus vis dar primena šalia bažnyčios besimėtantys nudaužyti antkapiai, išraižyti armėniškais rašmenimis. 2007 m. bažnyčia restauruota. Ji tapo pirmuoju nedrąsiu turkų ir armėnų santykių gerinimo simboliu.

Ir čia priėjo keli iš kartu atplaukusių jaunuolių. Vienas iš jų, turkų kalbos mokytojas Fatihas mokėjo angliškai, šiek tiek mokėjo. Tad prakalbom. Kaip visad iš kur, koks vardas ir taip bebandant susiprasti išlindo yla iš maišo – Fatihas moka rusiškai, nes gi studijavo Kazachstane. Šypsena jo veide padidėjo. Nes tą kalbą mokėjo geriau nei anglų, daug geriau. Kuriam laikui atsikyręs patraukiau toliau klaidžioti tarp antkapių ir rausvažiedžių medžių.

Tiesiog gėrėjaus, o rausvoji bažnyčia nedrąsiai žvilgčiojo pro žiedus. Tobula. Praradau laiko nuovoką, nes Fatihas atėjo ieškoti, sakydamas – laikas plaukti. Reikėjo matyti Fatiho ir jų draugų akis, kai papasakojau, kad lietuviai valgo kiaulieną, reikėjo girdėti, kai su kartu buvusiu istorijos mokytoju aptarinėjom Sovietų Sąjungos žlugimą. Reikėjo jausti jų džiaugsmą, kai pasakiau, kad to vakaro futbolo rungtynėse palaikysiu turkų klubą.

Draugiškai apsikabinę išsiskyrėme plente prie Akdamaro prieplaukos, kiekvienas išsinešdamas savus atsiminimus apie balandžio pusdienį Vano ežero saloje.

Kęstas Bepirštis

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt