Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Negaliu gyventi be kelionių“. Gyvenimas, kelionės ir gražios pažintys Kretoje

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Ar nesi homofobė? Turi nebūti, nes aš esu lesbietė, o mano svečiai būna visokie.“ – parašė man Monika, kai pasisiūliau pora savaičių pagelbėti jos vegetariškoje kavinėje. Aš kartais taip keliauju – padėdama kavinėse, virtuvėse ar alyvuogių soduose ir kelių valandų darbu atsilygindama už maistą ir nakvynę. Negaliu išlaidauti viešbučiams, o be to taip man įdomiau.

Dalyvaukite konkurse ir Jūs!

Monikos taverna yra Kretoje alyvmedžių sode, pora kilometrų nuo jūros. Kavinė vegetariška, ant durų vaivorykštės spalvų ženklelis, sode keli apelsinmedžiai, o nedidelis viešbutukas dažniausiai tuščias, nes kovas Kretoje dar ne sezonas. Ir kavinėje žmonių būdavo ne visada. Dažniausiai ateidavo vokiškai kalbantys Monikos draugai arba pagyvenę hipiai.  Mano darbo vieta buvo virtuvėje. Supjaustydavau, kas nurodyta, išplaudavau, sudėliodavau ir pašluodavau. Monika buvo griežta bosė, o jos taisyklės konkrečios: dvi valandos darbo už nakvynę, dvi – už valgį, o jei dirbdavau šešias valandas, kitą dieną galėjau pasiimti laisvadienį.

Taip ir padariau – pasiėmiau laisvadienį, o priedo dar salos žemėlapį, du apelsinus ir apsauginio kremo nuo saulės.  Norėjau pražygiuoti tarpekliu, kurį pastebėjau atvažiuodama. Įspūdingo aukščio vertikalios uolų sienos abipus kelio ir žemiau čiurlenantis upelis. Žinojau, kad už kokių dešimties kilometrų jo žiotyse auga palmių giraitė, o vietiniai gidai organizuoja žygius šiuo tarpekliu iki pat jūros.  Tačiau kovas dar ne sezonas, grupiniai žygiai neprasidėję, pavienius entuziastus, tokius kaip aš, vietiniai gidai atkalbinėjo žodžiais „nerasite takelio“. Cha, pagalvojau, kaip tai nerasiu! Jeigu visą laiką eisiu palei upelį žemyn, tai jis ir išves mane prie jūros kur auga palmių giraitė. Be to turėjau salos žemėlapį, du apelsinus, duonos ir apsauginio kremo nuo saulės. (Monika leido pasiimti iš kraitelės, kur tų kremų, paliktų jos pernykščių svečių, buvo daugybė. Išsirinkau su didžiausiu apsaugos skaičiumi. Jei saugotis, tai saugotis!)

Diena prasidėjo puikiai. Pakeleivingas automobilis pavežė iki tos vietos, kur kalnai susiglaudžia į tarpeklį, nuo kelio žemyn veda laiptukai, o palei pat upelį yra nedidelė koplytėlė.  Ji ten pastatyta prisimenant čia kažkada gyvenusį pamaldų atsiskyrėlį. Gyvendamas tarp šių kalnų jis labai nuoširdžiai šlovino Viešpatį, bet neturėjo vandens, todėl Viešpats pagirdė jį nuo savo didingos rankos: kaip tik šioje vietoje yra įspūdingas krioklys. Vanduo bėga penkiais srautais lyg nuo didžiulės plaštakos.

Buvo labai gražu, vanduo kriokė ir čiurleno, laigė paukštukai, viskas žydėjo, žaliavo, dangus giedrutėlis, o nuo saulėkaitos gelbėjo aukštos kalnų sienos, mesdamos šešėlį. Pradėjau žingsniuoti takeliu palei upelį neapsakomai laiminga nuo viso mane supančio grožio.

Takelis, beje, elgėsi neprognozuojamai. Kartais išnykdavo, aš jo dairydavausi įsipainiojusi į spygliuotus krūmokšnius, šokinėdama nuo akmens ant akmens, ropodavau šlaitu aukštyn, nusimetusi batus ir dalį rūbų brisdavau į kitą upės pusę, vėl atrasdavau taką, patekdavau kartais tarp avių, kartais niekur, kartais į nuostabią vietelę, kur akmenys išpiešti paslaptingais ženklais, o po medžiais kabėjo hamakas ir išblukę pernykštės kelnės. Buvau girdėjusi, kad prie šio upelio gyvena hipiai, ir iš tikrųjų vieną radau, ir mane jis pavaišino kava, kurią išvirė ant laužiuko. Hipis buvo nešnekus. Į kavą man įbėrė tarp akmenų patrinto kardamono.

Taip prisiklaidžiojus, paskutinį kelio etapą nusprendžiau eiti žvyrkeliu, o ne gaudyti paupio brūzgynuose vis išnykstantį takelį. Čia jau saulė plieskė tiesiai į veidą, todėl pasitepiau apsauginiu kremu. Veidroduko neturėjau, tepiau apgraibomis. Kažkaip jis jautėsi keistai, todėl užbraukiau ir ant rankų, kad pamatyčiau, kaip atrodo. Oi! Ar čia tikrai kremas nuo saulės? Ant odos jis klojosi ištisiniu baltu sluoksniu lyg kokie aliejiniai dažai. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip tais baltalais nuteptas atrodo mano veidas. Pasakysiu aš jums, įsivaizduoti neužteko fantazijos, todėl pabandžiau save nufotografuoti laikydama fotoaparatą ištiestoje rankoje. Kas čia per nesąmonė, kurią užsitepiau ant veido?! Patyrinėjau kremo tūbelę. Visi užrašai prancūziški, bet aiškiai nupaišyta saulė, tiesiog UV filtras itin didelio stiprumo. Taip karštiems spinduliams tvieskiant į mano apsaugotą veidą žygiavau link jūros. Retsykiais pravažiuodavo vienas kitas automobilis. Atsistodavau kelkraštyje užsisvajojusia poza ir nusisukusi gėrėdavausi peizažu, drovėdamasi parodyti jiems savo veidą.

Paplūdimys, kurį radau kelio gale, tikrai labai žavus.  Apsuptas kalnų, jaukus, su paupyje augančiomis laukinėmis palmėmis ir žydinčiais krūmais. Čia buvo žmonių, todėl truputį padvejojau, ar man stebėti juos iš krūmų pačiai nesirodant, ar įnešti savo baltą veidą lyg tai būtų pats normaliausias dalykas. Ech, juk visą dieną čia ėjau! Pusiau gulomis įsitaisiau po palme ir į žydrą jūrą žiūrėdama patyriau palaimingus jausmus, džiaugdamasi, kad pasaulyje yra tokių vietų, jausdama, kaip šilta saulė ir visas aplinkinis grožis sruvena į mane kaip dovana už tai, kad gyvenu ir esu tokia ypatinga būtybė.

Žemėlapis rodė, kad iš kitos pusės prie šio paplūdimio yra didesnis kelias, pro ten ir ketinau grįžti. Didesniu keliu visada atsiras važiuojančių ir pavežančių. Lipdama aukštyn akmenuotu taku vis sustodavau pasigėrėti vaizdais.  „Hello“ – sakydavo žmonės, einantys pro šalį. „Sakykite, ar mano veidas labai baltas?“ – paklausiau moters, kuri atrodė tokia miela, kad ją norėjosi užkalbinti. „Oi ne, nieko, tik truputį“ – šypsojosi ji, ir mes viena kitai trumpai išsipasakojom savo gyvenimus ir atostogų patyrimus.  Roza ir jos draugas Džordžas keliavo po Kretą išsinuomotu automobiliu. „Gal tave pavežti?“ Taip! „O gal žinai, kur galėtume apsistoti nakvynės?“ Taip! – skubiai parašiau Monikai SMS-ą „parvežu du klientus“.

Bet kaip gerai galų gale viskas gavosi! Man gerai, nes pavežė iki pat durų. Jiems irgi gerai – tavernoje taip patiko, kad vietoj planuotos vienos nakvynės pasiliko tris. „Pirmą kartą gyvenime pati nusiskinu apelsiną nuo medžio“ – džiūgavo Roza. Monikai gerai, nes kovas dar tuščias sezonas, todėl už parvežtus klientus griežtoji bosė man šypsojosi visas tris dienas, ir net įsitraukė į „feisbuko“ draugus.

Iš tikrųjų gi žmonės nori bendrauti, bet dažniausiai nedrįsta užkalbinti nepažįstamųjų, nesugalvoja, kokiais žodžiais kreiptis. Kokia patogi pažinties pradžiai frazė: „Sakykite, ar mano veidas labai baltas?“!

(Nuotraukas su savo baltu veidu dar tebeturiu, bet nerodysiu).

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt