Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Negaliu gyventi be kelionių“. Kelionė autostopu Naujosios Zelandijos link

Stipriai dirbam
Stipriai dirbam
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos Dalinamės Luko papasakota kelionės istorija! Pirmosiom...

Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos

Dalinamės Luko papasakota kelionės istorija!

Pirmosiom dienom judam link Ukrainos, dar nežinodami, nenujausdami, ką atneš kita diena. Atrodo lyg stovėtum ant bėgimo takelio, o jis vis atmeta kokį bonusą ir tu jį turi sugaut arba staiga išvengt kokio pikto diedo...

Nuostabus kraštovaizdis
Nuostabus kraštovaizdis

Susitelkus trumpiems tikslams, trumpoms gyvenimo atkarpoms, galima išmėginti savo paties sugebėjimą susikurti ateitį, kai tikrai žinai ko nori, kur nori būt, ką daryt ir sugebi užgniaužt visas abejones – viskas klostos kaip iš pypkės. O tranzuojant, būnant be pastovios gyvenamosios vietos, visą laiką turi pasitikėt nepažįstamaisiais, nes jau nebeklausi kai mašina sustoja: „kur važiuoji ir ar pakeliu…. Tiesiai? Nemokamai? Gerai.“ Griebi kuprinę ir jei važiuoja bent penkis kilometrus, jau gerai, nes tu judi į priekį, o pradžia ir pabaiga tiesiog nebeegzistuoja.

Gyvenant palapinėj, laukuose, po tiltu, parduotuvės vitrinoj, pas gerus žmones, po sunkvežimu, kažkur dykumoj, kažkur džiunglėse arba įgriuvus i namus Moldovos sostinėj, kuriuose vaikšto tarakonai, kniauka katinai, viskas sujaukta ir smirda, o kiemas paskendes nuotekose ir purve iki kelių. Tu lyg ir prisimeni tą namų jaukumą, tą komfortą, tą malonumą, kai širdy žinai, kad grįžai namo ir juose tu savas. O čia džiaugies, kad į šonkaulį neduria kokia uola ar spyruoklė iš suknežintos lovos, tavo tikslas yra miegas ir tu jį pasiekei. Su šypsena veide, užsimerkia akys ir širdis beldžia. Ir tu jau toli nuo namų ir net nesuvoki, kas tavęs laukia ateity.

Draugai ir šeima, kurių tu pasiilgsti, kuriuos myli, kažkaip tampa dar artimesni, tikresni. Staiga suvoki, kurie žmonės tau svarbūs. Atrodo, kad žmogus, netekęs kažko artimo ir bandydamas užmegzt vis naują ryšį su kitais, išnaudoja dalelę savęs, atiduoda ją kažkam, ko niekad nebesutiks, ir tiesiog viskas išgaruos ore. Ši iliuzija veikia tol, kol tu bandai judėdamas į priekį grįžti. Panašu, kad reikia tiesiog nutrūkt ir būt su dabartim ir tave supančiais žmonėm, o kiekviename iš jų, tu vis rasi kažką artimo širdžiai, kažką kas esi tu, tavo draugai ir tavo šeima.

Laukiam kol jūra ateis pati
Laukiam kol jūra ateis pati

Ar tai ir yra ko mes siekiam šita kelione? Visą laiką būti lyg ant lyno ir balansuoti tarp savo jausmų, grūdinti juos, ieškoti tikrovės, išmokt džiaugtis ne dalykais ir net ne žmonėm, o pačia esme, pačiu gyvenimu, jūra, tikslu, vėju, lietum, judėjimu, laisve ir ta pačia iliuzija.

Pusantrų metų kelionė į išsvajotają Naująją Zelandiją, kur galbūt sukursi savo jaukų namų kampelį, o galbūt sužinosi, kas ištikrųjų esi ir galbūt suvoksi, kad šis momentas yra pats svarbiausias ir …

Ir jau vėl naktis, kiek iki tos jūros?  Gal 4, gal 12 km, bet eini sau per dykumą, per kopas kaip jau ir matai, ir, rodos, jau girdi tą jūros ošimą, o prieini kažkokį nuperstą upeliukštį, persiropšti per jį ir vėl horizonte atrodo juoduoja (nesvarbu, kad naktis ir vistiek nieko nesimato) jau tuoj tuoj, bet vėl kažkokie šabakštynai, ir taip žygiavom kokias dvi valandas ir vistiek nepavyko pasipliuškenti išsvajotam vandeny po ilgo kelio. Ir kai jau pamėginom viską ir supratom, kad gal išvis ne į tą pusę einam, nors kompasas ir  neturėtų meluot... Pasistatom palapinę, susikuriam lauželį iš rastų šaknų ir spyglių, nes aplink niekas neauga, truputis maistelio, kuris vis labiau džiugina ir darosi skanesnis, nors paprastėja iki duonos, sūrio ir paprikos gabalelio, kurį įkrovė kažkokia gera močiutė dar Rusijoj.

Pažiūri į žvaigždes, į rusenančią ugnį. Ramu. Gera. Išsiunti trupinėlį ramybės ir džiaugsmo į kosmoso platybes ir tave susuka geras, teisingas miegas. Kitą rytą pagaliau pamatom jūrą, o karštis atrodo neįmanomas. Šiaip ne taip nusibraunam iki vandens ir žiū, kad jis kyla vis slenka ir slenka po truputį link mūsų palapinės. Ir tada suvoki, kad vakar taip ir nebūtume jokios jūros pamatę, o pasistatę palapinę vidury balos, kuri būtų mus užliejus... O nusibraut, iki kol gylis bus bent iki kelių, kad būtų galima paplaukt, reikejo puškuoti dar gerą pusvalandį ir tik tada, vos vos apsipraust ir atsigaivint, nes vanduo kyla sparčiai ir galimas daiktas, kad tie kupranugariai suvalgys visus likusius šprotus.

Išbridus iš Aralo jūros ir priėjus kelią, kuris dabar atrodo dar toliau, kimbam į darbą ir juokiamės prisiminę kelis epizodus Ukrainoje…

Reikia malkų
Reikia malkų

Gera nuotaika ir kūrenam laužą ant betono plokštės prie Rusijos sienos, Azovo jūros pakrantėj, kuri trupučiuką smirda ir šiaip yra labiau pelkė nei jūra. Pasimaudyt nepavyksta, tik išsimėšlinam ir šiaip ne taip nusigaunam iki Rusijos: turim 3 dienas, per kurias reikia įveikt virš pusantro tūkstančio kilometrų. Kodėl tris? Todėl, kad su jau paruoštom Rusijos vizom turėjom šiokią tokią problemėlę ir teko darytis naujas. Nes aišku, kai tėvai sakė – vaikai mokykitės, ar bent jau eikit į mokyklą, buvo svarbesnių reikalų ir rusų kalbos žinios pasiliko kažkur šeštoje klasėje. Savanoriškai sugadinus vizas, įklijuojant savo nuotraukas, kai aiškiai parašyta „Be nuotraukos galioja“ – mūsų suvokimu – „Negalioja“, šitas malonumas kainuoja apie du šimtus dolerių ir būna pamirštas jau kitą dieną, gavus 3 dienų tranzitinę vizą.

Ant Rusijos-Ukrainos sienos išvis jokio eismo, visos mašinos užlaikomos kokiam pusvalandžiui ir visi išvažiuoja pikti kaip velniai ir nelabai mato, kad čia kažkas dar ir tranzuoja. Visas šitas reikalas valgo nervus dar ir pasičepsėdamas, nes iki trečios turim atsidurt Rostove, kad spėt į traukinį link Volgogrado, nes kitaip su laiku bus riesta. Spėjam, surenka du linksmi ruseliai su žiguliuku ir spaudžia gazą, kad jau galvoji, gal geriau ir nespėt... 

O traukinys gerai, šilta, ramu, judam į priekį, skinamės kelią per jau tūkstantį kartų išmintą geležies ir prakaito kelią ir nerimo nėra, viskas atidedama rytojuj, klausimų nekyla, nes jau žinom, kad ir ką sugalvosi dabar, greičiausiai viskas vistiek pasikeis ir kai jau vertinsim situaciją realiu laiku rytoj, 5 ryto Rusijoj, Volgograde.

Tranzuojam ar toliau judam traukiniu? Aišku tranzuojam. Pagaunam mašiną su lietuviškais numeriais ir jau tik „labas labas“! O ten sėdi du kirgizai ir toliau bendraujam ką tik iš naujo išmokta rusų kalba iki Kazachstano, ir važiuojam kokius 670 km, kol naktį nuleidžia padangą,o tada išlipam ir sutvarkius ratą, einam ieškot Kaspijos jūros...

Jūroj pasimaudėm ir jau kaip ir laikas judėt tolyn. Žmonės čia mus stebina. Antra mašina ir jau judam ten kur reikia, o mieste kažkas parodo į tave pirštu – tourist, o tada šyspena iki ausų, nuoširdumas iki pat širdies gelmių ir tada žiūrėk jau kažkas duoda kriaušių ar arbūzą, padeda kaip tik gali, o vienas dedulė pakvietė i valgyklą, pamaitino ir po miesta pavėžino... O kas keisčiausia, jog dar nebuvo tokio žmogaus, kuris nesakytų kad čia pilna banditų ir yra žiauriai pavojinga. Aišku nesinori prisišnekėt, bet jausmas toks, kad jei ir toliau būsim kupini tokios geros energijos ir paskende pozityvume, tai vargiai pavyks prisitraukt tuos blogiečius. Nes vis labiau ir labiau suvoki, jog žmogus yra skirtingų energijos vibracijų ir jų tankių vienetas, kuris tik per jas reaguoja, komunikuoja ir veikia savo aplinką, kuri irgi visa sudaryta iš tos pačios energijos.

Kanjonai
Kanjonai

Kelionė tuo ir žavi: tavo gyvenimas tampa bandymų lauku tavo vizijoms, planams ir projekcijoms, o kai „tranzuoji“ jaučias, kad sugeneruota mintis yra vos ne kaip brėžinys, kaip planas, kuris anksčiau ar vėliau yra realizuojamas į materialų pasaulį.

Ir jeigu stovi kaip negyvėlis zombis, susirūpinęs ir viskas blogai, ir kur čia žmonėm sustot, kodėl visi pravažiuoja, nors pilna vietos, kodėl nė vienas net nepažiūri, tai ir stovi 5 val., ir kuo toliau tuo labiau eini iš proto. Viskas išsidarko, išsbalansuoja, tampa kažkokiu visiškai nevaldomu vibracijų samyšiu ir nieko gero nelauk. O ypač kai stovim dviese ir vienas gerai nusiteikęs, o kitam „trumpina“, nieko niekad nesigauna. Bet yra vaistų, tyliai ramiai pasakyk: „žinau, kad šiandien viskas bus gerai ir atsidursim, kur reikia ir išvis pažiūrėk kaip gerai gyvenam.“ Po kurio laiko atsipalaiduoji, atsileidžia antakiai, atsiranda ta pamiršta šypsenelė, pradedam prisimint kokias nesamonęs ir žiū jau sėdi ir važiuoji kokius 200 km, ramu. O kas po to?  Nežinai ir negali žinot, nes dabar mėgaujies momentu, kad jau judi link savo tikslo, link savęs, link prasmės paieškos.

Toliau ieškom kitos jūros ir važiuojam link ten gan greitai. Pirmus 400 km ir po to dar 460 km su keliom mašinom ir per pora dienų, ir tada laukia dar 200 km, kai kelias maždaug dingsta ir mus surenka džipas, kuris veža lygtais į tą pusę... O kelias yra maždaug 15 km pločio erdvė, kuri veda viena kryptimi, o kaip ja važiuosi, jau tavo bėdos. Judam beveik visą parą, vidutinis greitis važiuojant neviršija 20 km/h, ant kuprinių susikaupia 2 cm dulkių sluoksnis, karštis +40 laipsnių, vandens nėra, Domas pameta fotoaparatą, viskas blogai.

Svarbu yra gazas
Svarbu yra gazas

Paleidžia mus kažkokioj dykynėj, sako, kelias už šešių kilometrų ta kryptim. Ta?! Jo, ten… Ačiū! Jau taip liūdna, kad ima juokas. Bet iš toli matos kažkoks namukas ir pasirodo ten kavinukė. Kalam arbatą ir su kiekvienu gurkšniu atrodo gyvenimas vis gerėja, tik kad nereiktų lyst į tą karštį, į tas dulkes. Jau kai nebelieka fantazijos ilgiau sedėt be veiklos, reikia eit lauk ir toliau judėt į priekį. Išeinant iš kavinės atsiranda fotoaparatas, nes prieš tai jį palikom mašinoj, kurios vairuotojas užsuko čia pasistiprint. Ačiū! Daug juoko.

Dar aštuonias valandas kratomės per minų lauką, kuris turėtų būt kelias ir jau maudomės jūroj. Vėl viskas gerai ir geriau būti negali… Jau atgal tuo pačiu keliu netranzuojam, nepagailim keturių dolerių ir važiuojam traukiniu. Išlipus kažkokiam Dievo užmirštam kampelyje iškyla natūralus klausimas: į kurią pusę judam toliau ? Reikia ieškoti žmonių, bet apart dulkių debesų ir apleistų namų, nieko nesimato. Išbėga keli vaikai, per dulkes jų šypsenos atrodo dar gražesnės, ir jau užtikrintai žygiuojam į priešingą pusę. Nieko tokio, sustoja mažas furgonėlis ir sėdi ten žmogelis labai paprastas ir važiuoja ten, kur mums reikia.

Laukiniai kupranugariai
Laukiniai kupranugariai

O jis važiuoja apie 5000 km, turi vienus  marškinėlius, vienas kelnes, vienus batus, sudžiūvusios duonos gabalėlį, riešutų saują (kurią mes sukertam) ir miltų maišą, kurie skirti uždegint radijatoriuje sprogusias skyles... Va taip ir važiuojam, šeši kilometrai, lipam lauk, keičiam ratą, jau paskutinį iš atsarginių, dar 10, pilam miltus į radijatorių, dar 10 stumiam mašiniuką iki artimiausio kaimo, dar 20 jau naktis ir miegam pamirštoj dykinėj, nes aišku jis žinojo kur važiuot ir reikėjo judėt trumpesniu keliu… Stabdžiai nustoja veikę, bet čia toli gražu neproblema. Suradus didelį rąsto gabalą, problema likviduojama. Už dviejų dienų privažiuojam esfaltuotą kelią ir jau ramu. Ačiū, ir jam liko dar 2000 km, o mums panašiai ir į tą pačią pusę, bet norėtųs Kinijoj atsidurt dar šiais metais...

Planas aplankyt 4 jūras per 4 savaites išgaruoja, kai tris dienas sugaištam beieškant Aralo jūros, kuri greičiausiai jau net neegzistuoja. Smagiai nusijuokiam ir toliau leidžiames link Kinijos sienos dar 3000 km, kas čia tokio...Laukia nuotykiai ir šalys, apie kurias gal ir esu girdėjęs nusirašinėjant geografijos pratybų sąsiuvinį.

Lukas Radzevičius

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt