Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Negaliu gyventi be kelionių“. Kur keliauti ne sezono metu? Sardinija, sardai ir sardinės

Autorė Sardinijoje
J.Gielwanowskajos nuotr. / Autorė Sardinijoje
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Į šį retorinį klausimą kiekvienas 9 mėnesius trunkančios žiemos/darganos iškamuotas lietuvis turi vienareikšmišką atsakymą: keliauti reikia ten, kur šilta. Tai žinodamos, su kolege nusprendžiame: kad jau bėgti nuo lietuviškos žiemos, tai reikia bėgti į salą.

Kiek pasvarsčiusios, apsprendžiam kitus kriterijus, tokius kaip „norim, kad būtų pigu ir dar kaip rojuje“. Na ir štai, kelionės planas jau yra! Ne, nepagalvokite, jog čia lengvabūdiškas sprendimas. Tai sąmoningas žinojimas, jog geriausių dalykų, deja, suplanuoti nepavyks. O kai tavo visas gyvenimas telpa kuprinėje, niekas nebaisu.

Įsistebeilijusios į Viduržemio jūros regiono salas, ėmėm dėliotis visus pros-cons, kol galiausiai pavargusios ir penkis kartus susipykusios nusprendžiam imti pirmą pasitaikiusią kryptį. Nuostabūs dalykai juk gali atsitikti bet kur! Greitai išnaršiusios pigių oro linijų siūlomas kryptis, sušunkam voila! ir bilietai Kaunas – Cagliari – Kaunas jau kišenėje. Dėl tikrai pigios kainos šis maršrutas yra tapęs itin populiariu tarp tautiečių, tad šios kelionės patirtys manau, bus daugeliui nesvetimos.

Bendri įspūdžiai

Sardinija sausį panaši į Lietuvą balandžio mėnesį, iki plius 15 laipsnių šilumos dieną, protarpiais palyja ir daug vėjo. Atsižvelgiant į tai, jog Italų namuose ir šiaip pastatuose, šildymo nėra, daugiau hedonistinių malonumų galima patirti vasarą. Bet, kaip ir minėjau, kai žiemos sezonu nusigauti į Cagliari gali pigiau nei iš Vilniaus į Klaipėdą, tai kodėl gi ne?

J.Gielwanowskajos nuotr./Pakrantė
J.Gielwanowskajos nuotr./Pakrantė

Gyvenimas Sardinijoje gali būti dvejopas: gan tingus, jei įsiliesi į pietietišką gyvenimo ritmą, ir gan intensyvus, jei daug keliausi. Patyrėme abu variantus. Pamatyti šiek tiek salos per tris savaites įmanoma, atrasti ir suprasti sardų kultūrą – ne. Pasirinkus ramesnį variantą ir nesiplėšant stengiantis pamatyti kuo daugiau must do galima tiesiog pabandyti įsijausti į vietinių gyvenimą, pažinti žmones, ir leisti sau šiek tiek pasimėgauti gyvenimu.

Nuo legendų apie čia kadaise gyvenusius milžinus iki pasakojimų apie velnius, kretusius išdaigas, vietinių folkloras turtingas, o pati sala turi daug neįmintų paslapčių. Man įdomiausios pasirodė visgi ne pasakos, o faktas, jog Sardinija garsėja mažu gimstamumu ir tiek moterų, tiek vyrų, vidutinė gyvenimo trukmė yra viena ilgiausių Europoje (apie 80 metų). Galbūt taip yra dėl puikaus kalnų oro, maisto, o gal tiesiog jie žino ilgo ir laimingo gyvenimo paslaptį?

La Dolce Vita

Tris savaitės Sardinijoje praėjo labai greitai. Kelionės planas buvo labai intuityvus. Pagal pradinį užmanymą, turėjome minčių apvažiuoti visą salą. Pastarosios minties ilgainiui atsisakėme, iš vienos pusės palikdamos priežastį dar grįžti, o iš kitos, susiklosčius palankiom aplinkybėms, patogiau ir maloniau buvo likti vienoje vietoje. Keliauti keliavome, bet dažniausiai apie 40 km spinduliu nuo Cagliari. Vienareikšmiškai, pamatyti ir pajusti tikrai yra ką.

Taigi, savaitę praleidome salos sostinėje, Cagliari centre. Šis paliko gražaus, kompaktiško ir patogaus miesto su gerai išvystytu viešuoju transportu įspūdį. Labai malonu pasivaikščioti molu, ne kartą ten ir pietavome, žiūrėdamos į jūrą ir laivus. Tiesa, kartu su Sicilija, Sardinija yra arti Afrikos krantų (sakoma, jog jei įdėmiai žiūrėsi, gali pamatyti Tunisą). Dėl to, tai strategiškai patogi vieta laimės ieškantiems Tuniso, Libijos ir Alžyro gyventojams patekti į Europą bei vėliau persikelti ir į žemyninę Italiją. Cagliari yra apstu vietų, kur būriuojasi grupelės tamsiaodžių. Mano patarimas – sprukti nuo jų kuo toliau, nesiveliant į jokias kalbas. Jei tik pradėsite iš mandagumo su jais bendrauti, ramybės neturėsite ilgam. Lygiai taip, kaip atsitiko mums, netyčia įgijus tokių lipšnių kompanjonų, gavome pramogą visai popietei. Mano kolegė buvo giriama už „gerą kaulų sandarą“, o aš tapau svajonių nuotaka.

Kitas dvi savaites praleidome Cagliario priemiesčiuose. Kiekvienas iš jų turėjo savo žavesio. Ar apelsinų giraitė kieme, ar tai 2 min kelio iki jūros, ar vienintelis miestelio/ kaimo pub’as, kuriame ilgainius jau turėjome savo staliuką. Bendroje sumoje pabuvojome Dolanova, Nuoro, Pula, Chia miesteliuose. „O pliažai, o flamingai, o kalnai, o dydysis groži!“, – kartojome sau po nosimis, nenustodamos dairytis.

Aišku, praleidus visai nedaug laiko saloje sunku nusiimti rožinius akinius ir matyti ne vien tik gerus dalykus. O jų, kaip ir visur, tikrai yra. Kaip ir visoje Italijoje, Sardinijoje labai stipriai justi ekonominė krizė. Didelis nedarbas. Žmonės, įpratę prie geresnio gyvenimo lygio, sunkiai prisitaiko prie suprastėjusių sąlygų. Jaunimas neslepia nusivilimo valdžios vykdoma politika, biurokratiniais sunkumais, korupcija. Beje, Italijos sinonimu tapęs žodis „mafija“, mums atsiskleidė kaip itin įdomus reiškinys. Visgi, palikdama kiek intrigos, šią istoriją pasiliksiu sau. Pasakysiu tik tiek, jog šeima ir priklausymas jai yra vertybė savaime, o tai Italijoje turi daugiau negu vieną reikšmę.

Sardinijos skonis

Sardinijos skonis yra teikiantis džiaugsmą. Ir aš nė kiek nepersūdau. Įsivaizduokite: atsibundi, išeini į kiemą, nusiraškai porą apelsinų, valgai prisimerkęs, nes taip saulė spigina (šalčiausią žiemos mėnesį!). Ar gi ne džiaugsmas?

J.Gielwanowskajos nuotr./Sardinijos maistas
J.Gielwanowskajos nuotr./Sardinijos maistas

Nors Sardai savo tapatybę saugo ir nenori būti vadinami Italais, dažna mus ištikdavusi „bėda“ buvo stereotipinė, „itališka“ problemėlė: sunkumai, renkantis kavą. Taip, tradicinis, 5 kartus į dieną vartojamas gėrimas, verčia paplušėti: jautiesi nuobodus, jei nori espresso, tad dažniausiai turi rinktis tarp vienos iš 17 rūšių, net mažiausiame restoranėlyje. 

J.Gielwanowskajos nuotr./Sardinijos maistas
J.Gielwanowskajos nuotr./Sardinijos maistas

Tradicinėminis gėrybėmis Sardinijoje laikomas laukinių mirtų likeris Mirto di Sardegna (mūsiškių „Žalių devynerių“ atitikmuo), avių pieno sūris (pecorrino), tradiciniai saldumynai, skoniu primenantis migdolų masę, alyvuogių aliejus.

J.Gielwanowskajos nuotr./Sardinijos maistas
J.Gielwanowskajos nuotr./Sardinijos maistas

Italai tikrai žino, ką reiškia aistringai mėgautis gyvenimu, o ypač skaniu maistu. Tai jų gyvenimo būdo dalis. Tam iliustruoti tinka pavyzdys, jog visos picerijos ir tratorijos atsidaro prieš pat 6 valandą vakaro, ir iš pradžių nepamatęs ten ne gyvos dvasios, už valandos neberasi laisvo staliuko. Taip, nes jie ateina po darbo pavalgyti ir pabendrauti. Taip, jie tai daro kasdien, garsiai šneka, sveikinasi ir labinasi ne tik tarpusavyje, bet ir su su užeigos savininkais.

Visgi, didžiausią įspūdį paliko namuose valgytas ir kartu su vietiniais gamintas maistas (sunku įsijausti į tradicinę sardų tratorijų kultūrą, nekalbant itališkai). Kaip ir tikėjomes, daugiausiai teko ragauti pastos, bet padažų įvairovė buvo neįtikėtina, nuo bottargos (sūdyti ikrai) pagardų iki šviežių daržovių, kurių skonis vaiskus ir kvepia kaitiniančia saule.

J.Gielwanowskajos nuotr./Sardinijos maistas
J.Gielwanowskajos nuotr./Sardinijos maistas

Vynas – neatsiejamas pietų elementas. Vienuose namuose, kur gyvenome savaitę netoli vynuogynų, šeimininkas vyną pirkdavo tokiuose, na, benzino bakeliuose. O po to gražiai perpildavo į butelį ir patiekdavo ant stalo. Ir ekonomiška, ir kas svarbiausia, skanu. Ragavome ir Nuraghe vyno, šio sardiniško „prekinio ženklo“ yra ir duona ir visi kiti vietiniai produktai. Nuraghe tai iš akmenų statyti namai, kurie atrodo lyg bičių aviliai ir mena finikiečius ar net senesnius laikus. Jie randami išskirtinai Sardinijoje. Tikroji šių struktūrų paskirtis nėra žinoma, tačiau dauguma tiki, kad jie buvo naudojami kaip religinio kulto vietos.

Su vienu iš Sardiniškos virtuvės gurmanišku delikatesu, susijęs buvo mūsų socialinis eksperimentas: tarsi tarp kitko, klausti sutiktų vietinių, ar šie mėgsta cazu marzu ir stebėti jų reakciją. Po šiuo egzotišku pavadinimu slepiasi ne kas kitas, o minkštas, aštraus skonio sūris, kurio viduje yra gyvos lervos. Nepavyko mums deja, nei kitus nustebinti, nei pačioms save nusistebinti. Visi kalbinti mėgo sūrį, kurį beja, įsigyti nėra lengva, nes dėl sanitarinių normų, pardavinėti cazu marzu yra uždrausta.

Kitas, labai tipinis skanėstas, taip pat likęs neragautas, tai jūros ežiai, dažniausiai ruošiami kartu su pasta. Itin patiko jūros gėrybių vakarienė, produktus kuriai parsinešėme iš turgaus, kur moliuskai buvo pagauti išvakarėse, o aštunkojis, toks šviežias, jog atrodo, dar bandė judinti savo galūnes. Tikras skanumėlis buvo ir namuose virti kaštonai. Ir, aišku, populiariausias Sardinijos desertas – sebada, pyragaitis su sūriu viduje, patiektas su šiltu medumi.

Unikali gamta ir neįtikėtinai gardus maistas. Galbūt tai ir yra laimingo gyvenimo receptas, sardų ilgaamžiškumo paslaptis? Man ši sala įsiminė savo kvapais, šiluma ir magija, kur gali pajausti vietos archajiškumą ir mėgautis paprasto gyvenimo malonumais.

Jūs klausiate, ką ši kelionė leido man atrasti? Ogi nepakartojamą, nesuvaidintą, paprastą, tyrą laimės jausmą. Gyvenimą akimirka ir akimirkos gyvenimą. To kelionėse linkiu ir Jums.

Patarimai nedrįstantiems keliauti:

  • pirmas žingsnis yra visada sunkiausias, kai jau turi bilietus kišenėje kelionės planas dėliojasi savaime, o jei ir nesidelioja – gyvenimas nestovi vietoje;
  • trukdo darbas? darbas ne vilkas, žmonės sako, o ypač tiems XXI-o amžiaus digital nomads, kai gali pasiimti darbą su savimi;
  • žmonės iš prigimties yra geri sutverimai, linkę padėti, taip turbūt palaikydami teisingą pasaulio santvarką, belieka pačiam atsidėkoti tuo pačiu
  • būti atviram visur ir visada, nes išankstiniai nusistatymai kiša koja pažinimui
  • nebijoti, bet ir nesielgti kvailai (tokį ir bažnyčioje muša)
  • viskas keičiasi, svarbu neprisirišti ir būti lanksčiam
  • kas ką besakytų, visgi saulė, jūra ir kalnai turi magišką poveikį
  • šypsena nieko nekainuoja

Iš praktinės pusės:

Kalba:
Labai naiviai tikėjomės, jog su nedideliu pasiruošimu, pavyks išmokti nors kažkiek Italų kalbos. Taip atsitiko, jog sutikti vietiniai kalbėjo anglų kalba, taigi pernelyg ir nesistengėme įveikti Italų kalbos barjero. Ne kalba juk svarbiausia. Išsivertėm su minimaliu žodynėliu:

Si - taip
No – ne
Buongiorno – labas rytas
Buonasera - labas vakaras
Arrivederci – viso gero
Ciao - labas
Con piacere – su malonumu
Io non lo so – aš nežinau
Per piacere / Per favore – prašau
Grazie - ačiū
Mi scusi – atsiprašau

Kelionės biudžetas į Sardiniją:

  • Bilietai Kaunas- Cagliari- Kaunas po 120 Lt
  • Negudrus sprendimas važiuoti taksi iki Karmėlavos oro uosto ankstyvą rytą ir negebėjimas nusiderėti – 50 Lt
  • Transporto bilietai po Cagliari – po 50 Lt
  • Autostopas – pačios nespėjom išbandyti, bet iš pažįstamų girdėjom, jog gan sudėtinga, sunkiai stoja, saloje žmonės nors ir labai svetingi, bet nešneka angliškai, ilgesnius atstumus nuvažiuoti gan kėbloka
  • Maistas: tiesą sakant neskaičiavom, bet renkantis pigiausius variantus

       – vienkartiniai užkandžiai, duona, bananai, apelsinai, gabalėlis sūrio pigesnėje  parduotuvėje kainuos iki 35 Lt
           – pica ir alus kavinėje dviem atsieis apie 50 Lt
           – Sardiniško vyno butelis parduotuvėje 8 lt

  • Nakvynės – daugiausia ieškota per couchsurfing.com, galima taip pat bandyti ir per airbnb.com. Nakvynės kaina pigiausiame hostelyje, ne sezono metu svyruoja nuo 30 eurų.
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt