Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Negaliu gyventi be kelionių“: Stambulas

Mėlynoji mečetė
Mėlynoji mečetė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pagaliau. Po visą dieną trukusios kelionės, truputį pavargę, truputį susinervinę, nes prie bagažo išdavimo konvejerio pamiršome atsiimti vaiko vežimėlį, o paskui valandą jo reikė...

Pagaliau. Po visą dieną trukusios kelionės, truputį pavargę, truputį susinervinę, nes prie bagažo išdavimo konvejerio pamiršome atsiimti vaiko vežimėlį, o paskui valandą jo reikėjo ieškoti oro uoste ir aiškintis su menkai angliškai kalbančiais darbuotojais, bet kupini visokeriopų lūkesčių žengiame pro oro uosto duris. Už jų rikiuojasi taksi automobiliai, štai vienas jau laisvas ir vairuotojas moja mums. Prieiname, duodame lapelį su draugo užrašytais nurodymais, kur mus vežti. Taksistas pasirodo ne iš kelmo spirtas – viena ranka laiko vairą ir laišką, kita – telefoną ir be perstojo pliurpia, bet, atrodo, dar spėja užmesti akį į kelią, kur eismas mums atrodo šiurpokas – regis, yra trys juostos, bet visi važiuoja taip tarsi būtų mažų mažiausiai keturios, spraudžiasi į menkiausius atsiradusius plyšelius ir be perstojo pypsi.
Iš europinės miesto dalies, kurioje yra mūsų oro uostas, valandą važiuojame į azijinę, kurioje apsistosime. Devinta vakaro, jau sutemę, mūsų dar dviejų neturintis sūnus nuvargęs užmiega taksi, o mes smalsiai dairomės pro langus. Štai ir parduotuvė, prie kurios mus turi išleisti. Mus pasitinka draugai, palydi iki pensiono, padeda įsikurti, nes personalas nekalba nei angliškai, nei rusiškai, o mes nekalbame turkiškai. Dar pusvalandukui išbėgame apsidairyti aplink ir grįžę nuvargę krentame į lovas. Mūsų laukia savaitė Turkijos perle – Stambule.

Pirmasis rytas lyg tyčia pasitinka mus apsiniaukęs, o vos spėjame keltu persikelti per Bosforo sąsiaurį į Sultanahmetą, prapliumpa lietus. Na, lietus ne lietus, bet mes turime savo programą, tad stengiamės ją įgyvendinti. Apsilankome Hagia Sophia bažnyčioje (buvusioje graikų ortodoksų bažnyčioje, vėliau – mečetėje, o dabar – tiesiog muziejuje). Pastatas įspūdingų gabaritų, bandau saviškiams pasakoti, kad jo kupolas toks didelis, kad ne kartą buvo sugriuvęs nuo savo paties svorio, deja, matau, kad bendrakeleiviai nėra itin sužavėti, nes be to, kad tai didžiulis pastatas, nieko pernelyg įdomaus jame nėra. Tolesnė stotelė – Yerebatan sarnici – požeminė vandens saugykla, pastatyta dar Bizantijos laikais. Įėjusius mus pasitinka prieblanda, vandens teškėjimas ir gūdoka muzika. Vaikštome tarp senovinių kolonų, nuo vandens kylanti drėgmė smelkiasi į kaulus, bet ta niūri ir įspūdinga vieta man labai patinka.

O vakare mūsų programa iš pažintinės keičiasi į socialinę – vyrai išeina į bernvakarį (pf, toks ten ir bernvakaris, vyrukų pasėdėjimas ir tiek), o mes su mama ir sūnumi (jis dar mažas, nesiskaito vyru) – į mergvakarį. Išteka mano draugė ir kelia tradicines turkiškas vestuves. Mes ir svečiai skandinavai į renginį susirenkame punktualiai, bet matau, kad turkai šia savybe nepasižymi – ceremonija prasideda po kokių 3 valandų. Jaunųjų tėvai atsisveikina ir laimina jaunuosius, nuotaka apgaubiama raudonu šydu, jai chna ištepami delnai, mergaitės su žvakėmis rankose eina rateliu ir dainuoja turkiškas dainas. Vėliau šokame turkiškus šokius.

Kitą dieną Stambulas nusprendžia pamaloninti mus geresniu oru ir į dangų išleidžia saulutę. Vėl keliamės į kitą Bosforo pusę (taip ir prasikilnojome visą savaitę ir tie pasiplaukiojimai stebint tirštai namais nustatytas kalvotas pakrantes man atrodė labai romantiški). Žingsniuojame į Topkapi sarai – sultono rūmus. Matau, kad net po muziejus vaikščioti nemėgstančios mamos veidas pragiedrėja – tai nuostabūs rūmai, pastatai išgražinti spalvotomis mozaikomis, vitražais, paauksinimais, arkomis, kupolais, sodeliuose žydi rožės, stūkso seni medžiai su didžiulėmis drevėmis kamienuose. Patenkame ir į salę, į kurią įeinant tenka apsigaubti – pasirodo, ten – musulmonų relikvijos: pranašo Mahometo kardas ir apsiaustas, kitų pranašų „pėdsakai“ – kažkurio suakmenėjęs kojos įspaudas molyje, kažkieno pirštas... Religingesni musulmonai šluostosi ašaras, mums jau nebe taip įdomu, einame į kiemą.

Vakare mūsų vėl laukia šventė – jei buvo mergvakaris / bernvakaris, vadinasi, turi būti ir vestuvės. Pasipuošę keliaujame tų turkiškų vestuvių pažiūrėti. Visgi be to, kad vestuvės tikrai didelės (jiems – mažos, nes „vos“ 200 svečių!) ir kad tortas pjaustomas jataganu, drastiškų skirtumų nėra. Sutemus šokame po atviru dangumi, turkai moko mus judėti; padarau išvadą, kad mes, rytų europiečiai, turbūt labai sustabarėję.

Trečią dieną leidžiamės į pasiplaukiojimą palei Bosforo pakrantes. Nuostabūs vaizdai – net tiršta žalumoje paskendusių namų, praplaukiame po keliais didžiuliais tiltais, jungiančiais Europą ir Aziją. Po pietų truputį sunerimstame, nes patenkame į didžiulę triukšmingą minią – sekmadienis, laisva diena, žmonės keliasi į kitą pusę, į Taksimo aikštę prisidėti prie protestuotojų. Prisimename, kad vakare matėme toje pusėje rūkstančius laužų dūmus. Darosi truputį nejauku, bet vietiniai nusiteikę taikiai, kažkokie europiečių turistai jiems mažiausiai rūpi.
Kitą dieną vėl šturmuojame pagrindinius lankytinus objektus. Visų pirma – Mėlynoji mečetė. Tai veikianti mečetė, todėl įeinant reikia būti padoriai apsigerbus. Prie įėjimo dalijami maišeliai kojoms, kad nepritryptume ant kilimų, kuriais išklotos visos grindys, ir „chalatai“ bei skraistės moterims. Mes apsirengusios padoriai – ilgos kelnės arba sijonai, skraistėmis esame apsirūpinusios pačios, tad tų ne visai higieniškų apdarų skolintis nereikia. Žengiame vidun. Mečetė tikrai nuostabaus grožio. Įspūdingo aukščio kupolai, sienos ir visos kolonos išpuoštos mozaikomis, kuriose vyrauja mėlyna spalva (todėl mečetei ir prigijęs toks pavadinimas). Vėliau apsilankome spalvingame prieskonių turguje, kur perkame lauktuves namiškiams. Ir patys smaguriaujame beprotiškai saldžiais gardėsiais – turkiškais skanumynais, baklava...

Vėliau aplankome azijinėje pusėje esančią Beylerbeyi sarayi – sultono vasaros rezidenciją. Rūmuose tvarka labai griežta, visi apsilankymai tik su gidu, fotografuoti neleidžiama. Kadangi angliškai kalbanti grupė niekaip nesusirenka, mums penkiems nusišypso laimė gauti asmeninę gidę – vaikštome po rūmus, gėrimės nerealaus grožio baldais, kilimais. Kelione liekame labai patenkinti.

Paskutinę popietę skiriame Galatos bokštui, kuris, iškilęs virš miesto, visą laiką viliojo mus pas save. Tai viduramžiais pastatytas akmeninis beveik 70 m aukščio bokštas. Nuo jo viršūnės atsiveria puikus Stambulo ir Bosforo sąsiaurio vaizdas. Pasinaudojame proga ir pasmalsaujame, ką žmonės veikia ant plokščių daugiabučių stogų – vieni ten įsirengę kavinukę, kiti paveikslus tapo, treti skalbinius džiovina ar šiaip prieš saulutę kaitinasi...

Paskutinė diena, kai tenka vėl susipakuoti daiktus ir sėsti į lėktuvą, skraidinantį namo, visada būna liūdnoka. Gaila atsisveikinti su šiuo spalvingu miestu ir labai džiaugiuosi, kad leidomės į šią kelionę. Dar ir dabar su malonumu prisimenu maišalynę Stambulo gatvėse (prie kurios labai greitai įpranti ir antrą dieną jau pats varai per gatvę degant raudonai, po pietų iš pensiono iškėlus koją nuo šaligatvio tvoskiančią kaitrą, vakare garsiai aidinčius muedzinų šauksmus melstis (rytinio, penktos valandos žadinimo negirdėdavome, nors aplinkui kelių šimtų metrų spinduliu buvo kokios trys mečetės – turbūt būdavome pernelyg nuvargę ir stipriai įmigę)... Mielai kada nors apsilankyčiau ten dar kartą.

Vakare
Vakare
Tiltas tarp Europos ir Azijos
Tiltas tarp Europos ir Azijos
Galatos bokštas
Galatos bokštas
Stambulas iš aukščiau
Stambulas iš aukščiau
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt