Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Didžiausias paradoksas - trauka į tą miestą, kuriame nenorėjau apsilankyti

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Buvau įtikinėjama, kad kiekvienas išsilavinęs žmogus turi bent kartą gyvenime nuvykti į Romą. Nors apie tai kalbėjo po kelis kartus šiame mieste buvę žmonės, šis raginimas man kaž...

Buvau įtikinėjama, kad kiekvienas išsilavinęs žmogus turi bent kartą gyvenime nuvykti į Romą. Nors apie tai kalbėjo po kelis kartus šiame mieste buvę žmonės, šis raginimas man kažkodėl kėlė vidinį pasipriešinimą, tad pirmąją ( ir kol kas vienintelę) kelionę į Romą priėmiau tik kaip kultūrinę būtinybę.

Ką prisimenu iš pirmojo pasimatymo su šiuo miestu? Pirmiausia - siužetiniai fontanai, prie kurių stengiausi kiek įmanoma ilgiau pabūti dieną, vakare ir naktį, nes kiekvienu paros metu jie atrodė vis kitokie. Antra, slogus pasivaikščiojimas po Vatikano muziejus, nes buvo alinamai tvanku, trūko oro ir galvojau, kaip gyvai greičiau iš ten ištrūkti... Trečia - senasis Apijaus kelias ir pirmųjų krikščionių laidojimo vietos - katakombos. Būtent čia ir pajutau, ką reiškia posakis: visi keliai veda į Romą. Grįždami iš katakombų link Kristaus pėdos bažnyčios ėjome pėsčiomis žydinčių rododendrų ( ar kažkokių kitokių krūmų) alėja. Karštis, žydėjimas, horizonte besiganančios avys ir tik mes keturiese keliaujantys į Romą... Vaizduotė nukelia porą tūkstančių metų atgal. Kas ėjo tada šiuo keliu? Kokie tai buvo žmonės? Ką galvojo? Atrodė, kad jų vietoje nenorėčiau būti. Manau, ne romantika, o sunki kasdienybė vertė juos judėti link didžiojo miesto. Taigi keistis vietomis su jais nepanorau... Ir vėsus atokvėpis „Domine, Quo Vadis?“ bažnyčioje. Legenda sako, kad šioje vietoje Petras, tada dar būsimas šventasis, bėgdamas nuo krikščionių persekiojimo Romoje, pamatė viziją su Kristumi, užstojančiu kelią. Petras paklausė: „Viešpatie, kur eini?“ (Domine, Quo Vadis?). Kristus atsakė: „Einu į Romą, kad vėl būčiau nukryžiuotas“ (Eo Romam iterum crucifigi). Grįžusi iš Romos pažiūrėjau filmą „Quo Vadis?“, gal jis ir sustiprino mano prisiminimus, todėl sava Roma man pirmiausia ir liko ta antikinio kelio atkarpa su kuklia nedidele bažnyčia.

Per kelias dienas rūpėjo kuo daugiau pamatyti įvairių meno šedevrų, regėtų tik knygose ar filmuose. Gausybė bažnyčių su dar gausesniais paveikslais, vitražais, raižiniais, skulptūromis liko kaip vientisas vaizdinys, neišsiskiriantis konkrečiomis detalėmis. Buvau Romoje ir lyg nebuvau. Pajutau bendrą dvasią, bet neužfiksavau savo santykio su šiuo didžiuoju miestu. Todėl ir būtina man dar kartą į jį nuvažiuoti, kad susivokčiau, kur iš tikrųjų vaikščiojau, ką iš tiesų mačiau, kad galėčiau įvardyti, kas man yra šis miestas, vienas iš didžiausių Europos kultūros židinių, kuo jis skiriasi nuo gausybės kitų, anksčiau aplankytų.

Adelė Samuolienė
 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt