Man nepatinka gyvenimo aprašymai. Man nepatinka įprasti darbo pokalbiai, kuriuose šimtai žmonių bando perkasti vieni kitiems gerkles besipuikuodami, kokie jie nuostabūs, kiek konkursų yra laimėję, kokius universitetus yra pabaigę. Man nepatinka, kai darbdaviai valdo padėtį. Taip, jūs turbūt jau skubate manęs paklausti, o ką gi tu, autoriau, nori tuo pasakyti, juk aš darbinuosi ir turiu patikti ir įtikti.
„Macroscope“ atlikto tyrimo (Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacijos užsakymu) rezultatai mane šokiravo. 2010-aisiais metais atliktas tyrimas parodė, jog net kas ANTRAS apklaustas jaunuolis mano, kad ieškant darbo pataikavimas potencialiam darbdaviui padeda arba labai padeda. Tai jeigu jūs, gerbiami skaitytojai, manote taip pat, labai prašau uždaryti šį tekstą ir eiti toliau pataikauti. Pataikaukite ir toliau – dirbkite savo nemėgstamus darbus, skųskitės visiems ir rinkimuose balsuokite už tuos, kurie žada padidinti minimalią algą, nes Lietuvoje nėra teisybės.
Nepaisant to, jog dabar dirbu su savo projektais ir su kolegomis kuriame verslus, man nepatinka, kai potencialūs darbuotojai pataikauja. Man 22-eji metai ir esu dirbęs kelis nuolatinius darbus, kelis trumpalaikius ir dar daugybę darbų kaip laisvai samdomas darbuotojas. Tiesą sakant, ne itin esu nusiteikęs jų skaičiuoti, kadangi savo CV esu pasirengęs labiau dėl to, kad mama didžiuotųsi manimi, o ne tam, kad siųsčiau darbdaviams. Bet apie viską nuo pradžių. Kas man padėjo užsikabinti siekiant pirmųjų darbų?
Būdamas 14-os ar dar jaunesnis, ėmiausi pirmojo darbo – valiau namo laiptinę ir užsidirbdavau sau pramogoms. Vėliau, būdamas 11-oje klasėje patekau į „Vakarų ekspreso“ redakciją ir iš jos neišėjau tol, kol neįstojau į žurnalistiką Vilniaus universitete ir persikrausčiau į kitą miestą. Kaip 11-okas galėjo rašyti tekstus, kurie buvo spausdinami laikraštyje? Matote, gerbiami skaitytojai, būdamas keturiolikos ne tik valiau savo namo laiptinę, mokiausi mokykloje, bet ir įsitraukiau į savanorystę. Viskas prasidėjo pakankamai paprastai: mane išrinko į mokyklos tarybą, vėliau įsirašiau į mokinių tarybą. Nieko ypatingo, o ir buvau labai nedrąsus – bemaž metus iš manęs niekas neišgirdo ne tik, kad pasiūlymų, bet ir apskritai vargu, ar aš bent žodį išlemendavau. Tačiau įgyjau patirties ir drąsos, pradėjau kalbėti. Mane išrinko į Lietuvos mokinių parlamentą, tada į Klaipėdos jaunimo organizacijų asociacijos „Apskritasis stalas“ tarybą, vėliau sekė jau Europa – Euroregiono Baltija jaunimo taryboje reprezentavau Lietuvą. Atėjo suvokimas, kad norint ką nors gauti, reikia paprašyti. Mokykloje organizavome kasmetinę Talentų savaitę ir norėjome, kad kuo daugiau žmonių, apie ją išgirstų. Todėl kreipėmės į „Vakarų ekspresą“, kad išspausdintų kvietimą jaunimui. Jie sutiko ir ačiū jiems. Ir nors iš pradžių buvo labai nedrąsu, bet man patiko atmosfera redakcijoje, pajaučiau, kad visai norėčiau ten dirbti. Paprašiau redaktoriaus vizitinės. Grįžęs namo nusprendžiau nieko nelaukti ir parašyti jam laišką. Jis laišką persiuntė personalo vadovei ir aš nė nemirktelėjau kaip su kolege jau gavau pirmą užduotį. Po to dar užduočių, dar ir dar – ir taip pusantrų metų su pertraukomis, kadangi mokiausi.
Vilniuje turėjau nemažai įvairių veiklų, tačiau pirmajame kurse bandžiau labiau susikoncentruoti mokslams. Galiausiai nusprendęs, kad labiau noriu dirbti, pradėjau dairytis kitų galimybių. Savanorystė ne tik suteikė pasitikėjimo, tačiau suteikė laisvės kaupti patirtį ir suvokimą apie komunikaciją, padėjo ir darbas redakcijoje. Visai netikėtai kursiokas pasiūlė sudalyvauti viename iš begalybės konkursų, kuriame buvo galima laimėti neribotas kelionės „Simple Express“ autobusais pusmečiui. Kadangi dievinu keliones ir jos yra mano silpnybė, sutikau. Konkursas buvo suorganizuotas prastokai, dalyvavo mažai žmonių, nors resursų – tiek žmogiškųjų, tiek finansinių - buvo sunaudota nemažai. Priėjęs prie įmonės vadovo Lietuvoje, paprašiau vizitinės kortelės. Jis pasidalino ja ir jau vakare aš vėl rašiau laišką, kuriame išsakiau kritiką konkurso atžvilgiu ir pateikiau savo pasiūlymus. Jis mane pakvietė susitikti ir pasikalbėti. Susitikome kelis kartus ir į vieną iš susitikimų jis atėjo su darbo sutartimi. Pasirašiau ir taip prasidėjo mano karjera estų įmonėje, kuri mane išmokė ne tik profesinių, bet ir gyvenimiškų dalykų. Pavyzdžiui, kai kartą vadovo esto paklausiau, kodėl Estijai sekasi geriau nei Lietuvai, jis atsakė labai paprastai: „Visų pirma reikia pradėti nuo savęs ir gerbti save. Jei imi atlyginimą vokelyje, negali tikėtis, kad tavo šaliai seksis gerai.“ Iki šiol pamenu šiuos žodžius, nors jau praėjo keli metai. Vėliau, panašiais būdais buvau susitikęs dar ne su vienu vadovu, tarp kurių, pavyzdžiui, buvo ir tuometinis Bitė Lietuva generalinis direktorius Chris Robbins.
Jei vis dar skaitote – puiku. Jūsų laukia apibendrinimas, kuris šį mano tekstą galimai pavers paruoštuku karjeros planavimui.
Ne tik svajokite, bet ir klauskite, prašykite. Mokyklose profesinis orientavimas yra pakankamai silpnas, todėl jūs patys turite ieškoti savo vietos. Lengvai to padaryti nepavyks, bet bus įdomu. Savanoriaukite, prašykite, kad įmonės leistų jums pasipraktikuoti. Išbandykite skirtingas sritis. Mokykloje ir man visi siūlė stoti į teisę ar rinktis politikos mokslus. Patikėkite, yra kur kas daugiau alternatyvų ir tai nebūtinai turi būti netgi studijos. Nebūtinai ir Lietuva.
Ne pataikaukite, o siūlykite. Žinoma, Lietuvoje vis dar yra nemažai darbdavių, kurie mėgsta, kai darbuotojai jiems pataikauja, kai jie patys protingiausi. Jie savo tikslų pasiekė kitais būdais. Tie būdai dabar nebetiktų, nes laikai pasikeitė, todėl turite ieškoti vietos, kurioje būsite suprastas. Tokių vietų yra tikrai nemažai. Jei norite darbo konkrečioje įmonėje, visų pirma, pasidomėkite, ką ji veikia, kas jos klientai, kaip vykdo veiklą. Galbūt prastai komunikuoja socialiniuose tinkluose, galbūt jų puslapis prastas, gal to puslapio neranda Google paieškos varikliai, gal klientų aptarnavimo specialistai nemandagūs, o gal įmonė nepažvelgė plačiau ir yra rinkų, kurių neišnaudojo. Viskas, kas įmonei padės uždirbti daugiau, protingam vadovui padarys įspūdį. Ir tai bus ne pataikavimas, o kontakto užmezgimas, po kurio greičiausiai vadovas pasiūlys jums prisijungti prie įmonės ir įgyvendinti savo pasiūlymus. Patikėkite, šis jausmas yra nuostabus ir nė vienas pataikūnas jo nepatirs. Niekada.
Mums visiems trūksta patirties. Net ir patys geriausi vadovai dalyvauja konferencijose, skaito knygas, seka visas naujienas ne tik iš jų darbo srities, bet ir iš kitų. Nėra nė vienos priežasties, kodėl to negalėtumėte daryti ir jūs. Neturite pinigų brangiai konferencijai – tapkite jos savanoriu ir girdėkite pranešimus mainais už pagalbą renginio metu. Po renginių palaukite, prieikite prie žmonių, su kuriais norėtumėte dirbti, apsikeiskite mintimis, paprašykite kontaktų. Tobulėti galite ir rinkdamiesi nemokamus kursus internete – jų daugybė. Žinoma, kokybės klausimas visada svarbus, tačiau esu atradęs nemažai vertingų patarimų, neabejoju, rasite ir jūs.
Būkite matomi. Nuo profilio susikūrimo „LinkedIn‘e“ iki netikėto užkalbinimo gatvėje – visi metodai veikia. Beje, per „LinkedIn“ esu gavęs ne vieną darbo pasiūlymą (o kai siūlo, supraskite, nereikia konkuruoti su kitais – jie mato, ką veiki, kitų rekomendacijos jau sukūrė pasitikėjimo jausmą, todėl jums belieka apsispręsti, ar norite darbo). Sukaupęs tūkstančius vizitinių kortelių supratau, kad tiek žmonių mane bent iš matymo prisimintų arba prisimintų, jei priminčiau situaciją, kada jie pasidalino savo kontaktais su manimi. Ne visi jie jums duos darbą, ne visi jie ieško darbuotojų, tačiau, kai kas nors iš jų aplinkos ieškos darbuotojo, yra tikimybė, kad jie rekomenduos jus. Todėl privalumas, jei turite bent paprastas vizitines korteles su savo vardu ir kontaktais. Iš patirties sakau, net aukščiausio lygio vadovai jų neišmeta.
Ir kai jau gausite darbą... Viskas tik prasidės. Pasinaudokite visomis galybėmis, kai vadovai nori su jumis pabendrauti, kai siunčia jus į mokymus. Nes ten susitiksite su dar kitais žmonėmis, kurie jums pasiūlys galbūt dar geresnį darbo pasiūlymą. Lojalumas labai svarbu, tačiau retas darbdavys tikisi, kad įmonėje dirbsite dešimt metų. Jei vienas nesugebės pasiūlyti daugiau atsakomybių ir jas lydinčio didesnio atlyginimo, pasiūlys kitas. Gyvenimo kelionė tuo ir žavi.
Pabaigai. Suprantu, kad ne visoms darbo pozicijoms šie patarimai pritaikomi šimtu procentų. Valstybės tarnybai neužteks, kad būsite matomi, jiems reikės ir nelemto jūsų gyvenimo aprašymo. Tačiau jei norite išbandyti ir patirti kuo daugiau, jei norite, kad gyvenime atsirastų daugiau galimybių – ne tik darbo pasiūlymų – šie patarimai pravers. Nesu niekuo už jus ypatingesnis, nėra tokio žmogaus, kuris už jus būtų kuo nors geresnis, tad jei pavyksta man, pavyks ir jums.
