Kodėl Roma sava? Vienareikšmio atsakymo nėra arba yra labai paprastas, iš pirmo žvilgsnio atrodantis banalus – todėl, kad tai geriausias miestas pasaulyje.Tada iškyla naujų klausimų: kodėl jis geriausias, kas jame kitaip, kodėl visi keliai veda būtent į šį, amžinuoju miestu vadinamą didmiesty? Dar mokykloje, sužinojus garsiąją frazę „visi keliai veda į Romą“, man nedavė ramybes paprastas klausimas – kodėl? Ieškodamas atsakymo, pasukau vienu iš kelių, kuris tikrai mane nuvedė į miestą ant septynių kalvų. Taigi, kas gi Italijos sostinėje yra tokio ypatingo, kad ten gryžti norisi vėl ir vėl ir vėl?
Viskas prasideda nuo Termini stoties. Jau vien šis pastatas yra tokio dydžio, kaip eilinis Lietuvos provincijos bažnytkaimis. Geriau jame nepasiklysti, bet kaip tai nutinka, supranti, koks vis dėl to tai didelis ir svarbus transporto mazgo objektas. Visiškai netoli nuo Termini stoties yra Respublikos aikštė. Aikštės viduryje esantis Najadžių fontanas atrodo nuostabiai ir sutraukia begales žmonių, ir regis kad gražesnio fontano jau nebeišvysi ir visa su jais susijusi intriga išnyko, bet, veliau randi apsamanojusį Tritono fontaną eantį Barberini aikštėje, tada Valtelės fontaną kuris džiugina akį būnant prie Ispanijos laiptų, dar vėliau garsųjį Trevi fontaną, į kurį dešine ranka per kairį petį sumestų monetų užtektų visos Romos itališkoms picoms nupirkti...Ir tada supranti, kad fontanai šitame mieste niekada nesibaigs, ir kad niekada negalesi jais atsigrožėti bei atsiklausyti jų keliamu čiurlenimu.
Dalyvaukite konkurse ir jūs! Laimėkite kelionių agentūros „Novaturas“ įsteigtą kelionę į Italiją. Daugiau apie prizą ir konkurso sąlygas skaitykite čia.
Prie jau minėtų Ispanijos laiptų geriausia keliauti jau sutemus, tada ši vieta parodo visą savo grožį. Gausybė žmonių, menininkų pardavinėjančių savo kūrinius, paprastų miestiečių, tiesiog po lempa skaitančių knygą, turistų bandančių surasti kelią – čia galima sutikti bet ką, bet vienas dalykas išliks visada – visiškos ramybės jausmas. Vaikštant siauromis gatvelėmis nė akimirką neapima jausmas, kad kažkas galėtu kėsintis sugriauti tą įpatingą nuotaiką. Ir tos gatvelės veda į Tautos aikštę. Džiuzepės Valadjė sutvarkytoje aikštėje iškyla imperatoriaus Augusto atvežtas Ramzio II obeliskas. Žinoma, greta, kaip ir dera Romos aikštei, šniokščia fontanas... Kalbant apie aikštes Roma tikrai turi kuo didžiuotis. Visos erdvios, visos kažkuo garsios, visos senos ir be galo mielos. Štai vietoje Domiciano stadiono sufomuota Navonos aikštė. Aikštėje malonų trukšmą kelia net trys fontanai, iš kuriu garsiausias yra Upių fontanas, kuris vaizduoja keturias pasaulio upes:Nilą, Gangą, Dunojų bei Rio de la Platą. Venecijos aikštė labiausia issikiria monumentu Viktorui Emanueliui II. Didžiulis, baltas pastatas tiesiog užburia, o galimybė pasikelti ant jo stogo atima žadą. Nuo stogo galima matyti didžąją dalį miesto. Visiškai šalia esanti miesto dalis pulsuoja niekada nesibaigiančia istorija. Apačioje esanti Romos forumas, tiksliau tai kas iš jo liko, tarsi nukelia į tuos laikus, kaip forumo gatvėmis vaikčiojo pats Julijus Cezaris. Apima jausmas, kad jei mokykloje butum taip nuoširdžiai domėjesis istorija, tavo istorijos mokytojas būtų buvęs kur kas laimingesnis. Kadaise, pelkėtoje vietoje, pastatytas Romos imperijos centras alsavo gyvybe, čia buvo daug šventyklų, kitų ipmerijos gyvavimui reikalingų pastatų, dabar išliko tik griuvėsiai. Net keista kaip sugriuvęs miestas gali taip žavėti. Turbūt čia slypi atsakymas į klausimą, kodėl tai amžinasis miestas. Todėl, kad jis toks iš tiesų yra, ir jo istorija, prasidėjusi prieš tūkstantmečius nė neketina baigtis.
Praejus pro Tito arką galima tyrinėti dar senesnią, pačią seniausią miesto dalį – Palatiną. Ant šios kalvos prasidėjo visa Romos istorija, čia atsirado Romulo trobelės, čia gyveno imperatoriai, čia didikai linksmindavosi čia pat esančiame stadione. Ir nors nėra nė vieno likusio sveiko pastato, vistiek galima įsivaizduoti kaip anuomet viskas atrodė. Vienas įspūdingiausių reginių kokį tik galima pamatyti yra matomas butent nuo Palatino kalvos yra Romos Koliziejus. Prisipažinsiu, man sunku suvokti, kaip prieš beveik tris tūkstančius metų žmonės sugebėjo pastatyti toki didingą pastatą. Pastatą, kuris vis dar mena ten vykusias gladiatorių kovas. Pastatą, kuriame buvo galima gėrėtis ten rengiamais spektakliais. Pastatas, kuris Renesanso epochos metu vos nebuvo sunaikintas, jį naudojant kaip statybinę medžiagą. Ir ka tuometiniai statybininkai sau galvojo? Argi jie nematė, kokį didingą pastatą jie ardo, prie kurio, nusileidus saulei galima sedėti ištisą naktį? Dabar Koliziejus saugomas, renovuojamas ir apšviečiamas dirbtine šviesa, kad neštų dar daugiau džiaugsmo. Šalia Koliziejaus net Konstantino arka atrodo tokia maža ir trapi.
Prisiminiau dar viena Romos apibūdinimą – šventasis miestas. Žinant, kad mieste yra apie 800 bažnyčių, toks apibūdinimas visiškai nestebina. Visos bažnyčios yra tokios gražios bei didingos, kad kiekvieną gali padaryti tikinčiuoju. Jeigu, būdamas mokiniu, būčiau aplankęs tiek bažnyčių, mano močiutė man būtų atseikėjus kur kas didesne savo pensijos dalį.Jų tiek daug, kad neįmanoma jų visu aplankyti, kaip ir išskirti kurios nors vienos šiame pasakojime. Na, nebent didingąjį Panteoną. Nuo savo pastatymo Panteonas turėjo daug paskirčių, bet paskutinė ir dabartinė – Bažnyčia. Bunant prie Panteono pajunti tikrąją Romos dvasią. Šis pastatas visiškai nesipuikuoja, neišsiskiria savo išorės vaizdu ar aplinkui esančia aplinka, bet pakanka užsukti į vidų, ir supranti, kad patekai į ypatingą pastatą. Toliau kulniuojant gatvelėmis pro jau paminėtą Navonos aikštę, pasiekiame Šv. Angelo tiltą, kuris veda prie Šv. Angelo pilies. O iš čia vos penkiolika minučių kelio iki vietos, kurią žino visi – Vatikano. Vatikanas pasitinka Šv. Petro aikšte. Aikštėje stovi egiptietiškas obeliskas, ant kurio pritvirtintas kryžius. Bei, spekite kas dar? Teisingai, du fontanai. Priešais aikštę didingoji Šv. Petro Bazilika. Pabuvoję čia, gali ne tik pasisemti ypatingos auros, bet ir pasigirti, kad buvo didžiausioje bažnyčioje pasaulyje. Pasikėlus ant kupolo, galima grožėtis Romos panorama, o nusileidus pasukti link Vatikano muziejų, bei garsiosios, piligrimų gausiai lankomos, Siksto koplyčios. Neįmanoma žodžiais nusakyti muziejų grožio ir dydžio – viską reikia pamatyti savo akimis, ir jei įmanoma, ne vieną kartą.
Taigi, kodel Roma? Turbūt todėl, kad kad ir kiek kartų būtum buvęs, visada norisi grįžti, ir vėl mesti monetą i Trevi fontaną, tam kad vėl turėtum šia galimybę. Todėl, vėl ir vėl norisi ten sugrįžti, pamatyti jau matytas vietas bei naujas. Be galo norisi pamatyti Romos katakombas, Apelsinmedžių sodą ar Romos rožyną, Argentinos aikštę, Tibro salą ir dar begalę vietų. Noriu vėl pajusti tą ypatingą šio miesto dvasią, ir vėl tapti šiek tiek geresniu. Kada nors ten butinai sugrįšiu, bet ir to sugrįžimo nebus gana, nes lankomos, gražios ar šventos vietos šiame mieste tiesiog nesibaigia niekada.
Antanas ir Sandra
