Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Sava Roma": Gal tai ne atsitiktinumas, gal tai – lemtis?

Mano vyras su mūsų mažiausiaja išvykoje prie jūros
Mano vyras su mūsų mažiausiaja išvykoje prie jūros
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Prieš keletą dienų tvarkiau daiktus palėpėje. Besirausiant  senose dėžėse žvilgsnis užkliuvo už raudonos odiniu viršeliu knygos. Tai – ne paprasta knyga... Virpančiomis rankomis...

Prieš keletą dienų tvarkiau daiktus palėpėje. Besirausiant  senose dėžėse žvilgsnis užkliuvo už raudonos odiniu viršeliu knygos. Tai – ne paprasta knyga... Virpančiomis rankomis paėmiau ją. Ilgai laikiau knygą delnuose negalėdama atversti. Atidžiai apžiūrėjau jos viršelį: vis dar tokia pati, nė kiek nepasikeitusi, net ir dulkių, voratinklių sluoksnis nepaslėpė tos skaisčiai raudonos spalvos, „auksinių“ ornamentų.  Prabėgo ne vieneri metai, kai nemačiau šios knygos... Buvau nugrūdus ją į patį tolimiausią kampą. Pasielgiau su ja, kaip su svajonėmis – paslėpiau giliausiose širdies kertelėse... Atversti šią knygą, reiškė sugrįžti į praeitį. Bet kada nors reikia tai padaryti, kad galėtum gyventi toliau...

Nustūmus mintis į šalį, išdrįsau atversti šios knygos puslapius. Juk ji byloja mano gyvenimo istoriją. Joje sudėtos visos gražiausios mūsų šeimos gyvenimo akimirkos: štai viena nuotrauka, kur mudu su vyru švenčiame savo vestuves, štai ir kadrai su pirmaisiais vaikučių gyvenimo momentais, čia – mes visa šeima keliaujame po Lenkiją, o čia – abu su vyru stovime ant uolos ir žvelgiame į pasaulį. Pamenu, kaip tądien buvo gražu: švietė skaisti saulė, buvo šilta, švelnus vėjelis glostė plaukus. Dviese su vyru lipome į aukštą kalną. Staiga jis pagriebė mane už rankos: „Ateik, pažiūrėk – kaip nuostabu!”. Atsargiai privedęs mane prie uolos krašto, tvirtai laikydamas už rankos, kad nenukrisčiau, jis man parodė gamtos didybės grožį. Aš visada labai bijojau aukščio, bet tąkart jaučiausi tokia saugi, žinojau, kad vyras manimi pasirūpins. „Matai, ten toli, bėga elnių šeimyna? O štai ten kaip gražu – žaidžia saulės spinduliai!”,- pirštu rodė man jis, o aš gerte gėriau į save nuostabius vaizdus ir tik pritariamai linkčiojau kaip viskas nerealu. Grožėtis pasauliu, džiaugtis menkiausiomis akimirkomis mane išmokė mano vyras. „Būtinai turi tai ne tik pamatyti, bet ir pajausti“,- dažnai sakydavo jis. Jis mėgo keliauti, šį nuostabų hobį perdavė ir man, mūsų vaikams. Kas mėnesį sąžiningai atidėdavome tam tikrą sumą pinigų, kad vasarą visi drauge galėtume išvykti į kokią nors šalį, pažintume jos grožį.


Viskas būtų puiku, jei ši knyga būtų kupina tik džiaugsmo. Tačiau ji  slepia ir didžiulį skausmą. Neminėjau, jog mano vyras prieš keletą metų iškeliavo. Iškeliavo į kitą pasaulį. Ne, ne į kokią kitą šalį ar žemyną. Jis iškeliavo į ten, iš kur negrįžtama...


Vienos kelionės metu vyras pasiskundė, jog jaučiasi prastai. Grįžus į Lietuvą, apsilankė pas gydytojus. Medikė nuramino, kad viskas gerai, reikėtų daugiau poilsio. Prabėgo kiek laiko, tačiau vyras nesijautė kaip anksčiau, vis aplankydavo silpnumo epizodai. Galiausiai vėl apsilankė pas medikus. Šįkart buvo atlikti išsamūs tyrimai ir nustatyta šokiruojanti diagnozė. Žinia, jog mano vyrui liko gyventi visai nedaug, pribloškė visus. Ilgai negalėjome tuo patikėti, iki dabar negaliu įsisavinti šios minties: atrodo, kad jis tėra išvykęs, kad tuoj sugrįš... Gydymui išleidome visas santaupas, tačiau niekas negelbėjo. Ir žmogus, kuris visada spinduliuodavo nuostabią energiją, žmogus, nuo kurio veido niekada nedingdavo šypsena, ėmė pamažu nykti. Buvo baisu stebėti tokią jauno tvirto vyro transformaciją... Žinoma, jis niekada nepasidavė, kovojo iki galo. Mes jam irgi padėjome, tačiau pastangos buvo bevaisės, liga nugalėjo... Likus nedaug laiko iki jo gyvenimo kelionės pabaigos, vyras man sakė: „Aš taip norėjau, kad jūs būtumėt laimingi. Labai tikiuosi, kad suteikiau jums nors menkutę dalelytę džiaugsmo“. O Dieve, galvojau aš, menkutę dalelytę, juk viskas buvo nuostabu... „Nepyk, kad neišpildžiau tavo svajonių“,- gailėjosi jis.


Prisiminimams užplūdus galvą, skruostais pabiro ašaros. Kaip nuostabu buvo pažinti tokį žmogų, ir kaip skaudu jo netekti. Prabėgo tiek metų, tačiau skausmas nė kiek nemažesnis... Kas vakarą vis galvoju apie jį... Susijaudinusi dėjau knygą atgal į dėžę, kai pastebėjau storą voką. Įdomu kas jame, pagalvojau. Atsidariau jį – pabiro įvairios iškarpos, žemėlapiai, lapeliai su mano vyro ranka rašytais užrašais. Panagrinėjau juos atidžiau. Ir tik tada sužinojau, kad vyras slapta nuo manęs ir kitų šeimos narių mums ruošė kelionę į Italiją, į Romą. Įvairios nuotraukos su Koliziejumi, Vatikano ir kitais Italijos vaizdiniais. Verčiau popierius, skaičiau vyro užrašus: „Pavaišinti šeimyną gardžiaisiais ledais“, „Visiems, kaip tikriems italams, papietauti jaukioje kavinukėje“, „Susipažinti su italų šeimyna, pažinti jų tradicijas“  ir dar daugelis kitų punktelių... Sklaidžiau popierius, kai ranka užkliuvo už kelių dailiai sulankstytų lapų. Atsiverčiau juos,  tai nebuvo tiesiog balti lapai su kokiais nors užrašais. Tai buvo mano vyro laiškas man... Net neįsivaizduoju kaip apibūdinti jausmus, užplūdusius jį skaitant. „Brangioji, jei skaitai šį laišką, tikriausiai manęs jau nebėra.“ Po to sekė daugelis asmeniškų dalykų apie mūsų gyvenimą, apie mūsų šeimą, vyras prisiminė nemažai mums nutikusių juokingų akimirkų. Ypač įstrigo sakinys, kuriame jis prisipažino slapta mums organizuojantis  kelionę į Italiją, į Romą, norėjo, kad ją visi drauge aplankytume dar prieš mums išsiskiriant amžiams. „Noriu, kad visi drauge aplankytume Romą. Vis prisimenu, kaip tu dar nuo mūsų draugystės pradžios kartodavai ir kartodavai norinti aplankyti šį miestą, tačiau šios tavo svajonės taip ir neįgyvendinome per tiek santuokos metų. Žinai, rašydamas šį laišką pagalvojau, kad  tu taip smarkiai buvai apsėsta minties apie Romą, kad net vyrą tokiu vardu išsirinkai. Tikiuosi, kad iki tau į rankas patenkant šiam laiškui, mes visi drauge būsime pabuvę paskutinėje bendroje kelionėje, o jei nebespėtume kartu įgyvendinti šios tavo svajonės, prašau, padaryk tai viena be manęs, bet dėl manęs. Bučiuoju.“,- rašė jis. 


Prabėgus keletui dienų po minėto laiško perskaitymo, Kovo 11-ąją, akis netyčia užkliuvo už šio konkurso. Kūnu perbėgo šiurpuliukas...  „Italija, Roma...“ . Simboliška, nes tai diena, kai mano vyras turėjo švęsti savo gimtadienį... Simboliška, nes mano vyras buvo vardu Romas. Ir mes taip troškome nuvykti į šią šalį, į šį miestą, bet nespėjome... Štai ką man reiškia „Sava Roma“... O gal tai ne atsitiktinumas, gal tai – Lemtis?

Aldona P.

Komentarai
Temos Roma
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt