Kaip ir daugelis pirmą kartą su Roma ir Italija susipažinau knygose ir mokykloje, televizijos laidose ir internete: įspūdinga istorija, įstabi architektūra, didingi kultūros pasiekimai galėtų būti Romos sinonimai. Juk vien tik Koliziejaus didybė nepalieka nė vieno abejingo!
Ir visgi ne įspūdinga Romos ir Italijos istorija privertė įsimylėti šį kraštą, o sutikti šios šalies žmonės ir italų kalba. Studijų metu universitete pagal mainų programą studijavo keletas italų, kurie atrodė tokie klegantys, besidžiaugiantys gyvenimu, besišypsantys. Ne tik jie patys, bet ir jų kalba buvo tokia spalvinga ir daininga, kad kartais rodėsi, jog jie niūniuoja kokią dainą, o ne šnekučiuojasi apie kasdienius reikalus. Negaliu tiksliai prisiminti kada įvyko tas lūžis, kai mano gyvenime atsirado vis daugiau itališkos muzikos: Laura Pausini, Tiziano Ferro, Mina, Andrea Bocelli, Eros Ramazzotti muzika lydėdavo ir tebelydi mane. Būtent italų muzika paskatino pradėti mokytis Italų kalbos, taip dar vienu žingsneliu priartėjau prie Romos ir Italijos.
Nors jau studijų metais užgimė noras pamatyti Romą ir Italiją, tačiau iki šiol neturėjau galimybės nuvykti į Romą, bet kaip ir tame sename kaip pasaulis posakyje „jei Mohamedas neina pas kalną, tada kalnas eina pas Mohamedą“, tad pradėjau pati įsinešti po dalelę Romos ir Italijos į savo gyvenimą. Roma ir Italija aplanko mano kasdienybę patiekalų, vyno, gėrimų skonio ir kvapų pavidalu. Labai mėgstu itališkos virtuvės paprastumą, kuris atsiskleidžia sodriomis skonių ir kvapų paletėmis. Vieną pirmųjų patiekalų išbandžiau spaghetti carbonara ir bolognese, o vėliau kulinarinėse kelionėse atradau tokius patiekalus: risotto, ministrone sriubą, kukurūzų košę – polenta, ravioli, lazaniją, focaccia (duoną), pesto užtepėles ir daugybę kitų... Itališkiems sūriams ir vynams sunku atsispirti, o itališki desertai mane tiesiog pavergė. Tiramisu jau tapo beveik tradiciniu skanėstu mano namuose, bet labai gardūs ir tokie itališki desertai kaip cannoli, panettone, cassata siciliana, panna cotta. Tačiau labiausiai trokštu paskanauti legendinių itališkų ledų – gelato, nors esu išbandžiusi itališkų ledų receptą namuose, bet esu įsitikinusi, kad būtent tikrų itališkų ledų galima pragauti tik Italijoje. Žiemos vakarus praskaidrina kava su sambuca – taip vadinama caffè corretto, o į pačią sambuca, kaip ir italai, įdedu tris kavos pupeles, simbolizuojančias sveikatą, laimę ir gerovę. Ak, galėčiau kalbėti ir kalbėti apie italų virtuvę!
Per daugiau nei dešimtmetį trukusią kelionę į Romos ir Italijos pažinimą, šis kraštas man tapo toks savas ir artimas, bet tuo pačiu dar „nepačiupinėtas“ , neištyrinėtas ir vis dar iki galo neatrastas.
Vietoje epilogo
Roma vis dar yra neįgyvendintų svajonių sąraše, bet net svajodama gebu praskaidrinti savo kasdienybę ir pradėti atrasti nepažintas šalis. Galbūt ne visada bus galimybių aplankyti visus svajonių kraštus, tačiau juos verta pradėti pažinti čia ir dabar – juk kelionę į svajonių kraštą galime pradėti ir savo virtuvėje ar knygos puslapiuose. Visgi viliuosi, kad greit ateis diena, kai galėsiu ištarti: „Buongiorno Roma. Buongiorno Italia!“
