Tik įsivaizduoki, išliptum Termini traukinių stotyje ir kaip didžiaakė Alleno filmo herojė trumpam sustingtum iš nuostabos – tiek čia judėjimo ir veiksmo, tiek emocijų, tiek bučinių ir apkabinimų niekada niekada nenorint paleisti žmogaus! Ak! Dievinu oro uostus, stotis ir uostus – čia jauti tokias elektros iškrovas, iki pirštų galiukų patsai įsikrauni! Ne išimtis būtų ir Termini...
Tik, kad kas skubėdamas į savo traukinį nenublokštų tavęs, tokios, išsižiojusios šonan, D. suimtų tvirtai už rankos ir vestųsi tave per minią žmonių. „Mieloji, mums reikia susirasti mūsų viešbutuką“ – iš lūpų perskaitytum, o pati vis dar gertumei Romos kvapą – rytinio espresso, sumišusį su Tiramisu, romu, vyšniomis (nežinau kodėl, man atrodo, kad Roma turi, tiesiog privalo, kvepėti vyšniomis!! ) ir tabaku. Stabtelėtumėte prie spaudos kiosko, kažkokiais stebuklingais būdais atrastumėte kalbą su dėdule, tik ir gimusiu čia dirbti ir rankose jau gniaužtumėte žemėlapį – taip taip, GPS ir kitos išmaniosios įrangos galbūt ir labai gerai, galbūt su jomis nepasiklysi ir norėdamas, bet šįkart.. mes norėsime, mes leisime sau pasiklysti!
Ledai ledai, tikri itališki ledai! Tikriausiai tai būtų pirmasis saldumynas, kuriuo pasivaišintumei. Ir ak, vėl nerangiai išsiteptum nosies galiuką, išgirstum nuoširdų kvatojimą ir gautumei pakštelėjimą skruostan – „Niekada neužauk, pažadi?“. Bežingsniuodami tik istorijos vadovėliuose skaitytomis (!) gatvėmis, tykiai nutūptumėte pavėsyje įsikūrusioje „Kanova“ kavinukėje ir kaip tikri italai užsisakytumėt espresso su vandeniu. „Cha! Įsivaizduoji esanti Fellinni, kad taip šypsai lūpų kampučiais?“ – sulauktum mielo niukso iš D. Taip, įsivaizduoju.. Ir labai gerai suprantu, kodėl šis kino metras Romai paskyrė tiek meilės ir dėmesio savo filmuose. O! Fellini.. “Mums privalu aplankyti TĄ kino studiją! Cinecitta... Juk ten gimė tokia gausybė kino filmų! Ten turi būti likę ir ano laiko dekoracijų, ir pačio režisieriaus kėdė, ir kostiumų, ir plakatų, ir ..“ – „Važiuosim, tranzuosim ar eisim?“ – mano tiradą ramiu balsu nutrauktų jis, jau patsai žinodamas mano atsakymą. Ak, ar galima kaskart įsimylėti iš naujo?
„Ragazza solo, ragazza sola..“ – tyliai tau ausin niūniuotų Deividas Bowie, o tu tik palaimingai sau šypsotum eidama gatve mažaisiais piršteliais susikibusi su D. pro didelius akinių stiklus stebėtum žmones ir nesiliautum žavėtis jų atlapaširdiškumu, plačiomis šypsenomis, energingais gestais ir garsiu balsu reiškiamomis emocijomis – ar čia gali žmogus liūdėti? Ak, tos nepakartojamos garbingo amžiaus italės, šiltą popietę neskubriai besimėgaujančios tikriausiai namine panna cotta ir vis smagiai suklegenančios – matyt, prisimena, ką ju mylimi diedukai prikrėtė šįryt! – Žaviuosi tokiu sugebėjimu oriai ir gražiai senti ir mokėti mėgautis kiekviena diena. “Ana ten! Matai poną su skrybėle? Jis tau neprimena tojo, iš „Dižiojo grožio“?“ – vėl prisimintum neseniai matyto filmo kadrus ir tyliai pasvajotum – kada nors ir aš susuksiu filmą. Kada nors...
Trevi fontanas ir Poli rūmai – kažkuria prasme kaip niekad nesiliaujanti plakti Romos širdis – čia vaikai, čia balandžiai ir ledų pardavėjai, čia mieli atvirukai, kviečiantys čia pat sėsti ir suraityti linkėjimą geriausiai draugei, likusiai Lietuvoje, čia ir skubantys savais reikalais italai, tik purtydami galvas pralekiantys pro šoną – kažin, ar jie supranta, ką čia veikia tas kone milijonas turistų, ar pastebi tą grožį, dėl kurio visi būriais čia traukia? Ak, juk lėktumei ir tu palikti lietuviško cento fontane – kad grįžtumei. Nors, sako, jeigu įmesi du, lauk romantiško nuotykio (ačiū, mielasis Trevi, jau turiu TĄ savo nuotykį!), o jeigu visas tris monetas – greitai ir vestuvių varpai skambės tamstai (cha, prisiminsiu tatai, jeigu kas sumąstys per ilgai delsti! ;) ).
O vakare mes šoktume! Jaukioj kavinukėj užkandę bruschettų, išragavę visus įmonomus aptepus ir aptepėles, pralinksminę žavingą padavėją, niekaip neišsirinkdami vyno ir galiausiai netyčiom tą patį, taip sunkiai išsirinkto vyno sklidiną grafiną nustumdami ant grindinio - įsižaidę savo nykščių karą, kuriame nėra nei laimėtojų, nei nuskriaustųju. Taip taip, vėliau, vis dar smagiai kikendami, eitume gatvele, apšviesta gražiosiomis griliandomis, kokias tik filmuose rodo ir kokias tik Šv. Ignoto gatvelėj Vilniuje gyvai mačiau ir šoktume! Nes čia visi šoka! Patektume į sūkurį žmonių ir suktumėmės, suktumėmės.. „La vita e bella!“ – sušuktų kažkuris įsilinksminusių jaunuolių – šią akimirką negalėčiau, mielas drauge, tau pritarti labiau!
---
Kažkuria prasme protas tuo ir žavus ir neįtikimas dalykas – būdamas čia, tuo pačiu gali būti kažkur – kitame laike, kitu pavidalu, kitu vardu. Ir vistiek viską išgyventi iki blakstienų galiukų. Išgyventi ir šypsotis kaip truputuką trenktai. Kad kad aš šypsau pasakodama tau šią istoriją. Kurios įspūdžiais kartu su D. dalinsimės rudenį, baltoje drobėje per projektorių rodydami nuotraukas ir skanaudami naujo itališko patiakalo, gaminto pagal parsivežtą receptą, smagiai klegėdami draugų kompanijoje.
Keliausime.
Romon.
