Man viena iš Stendalio sindromo formų. Kai pirmą kartą nuvykau į Romą, prieš 13 metų, buvau dar vaikas, nesupratau kur esu, nesidomėjau, nevertinau... Tik po kelių metų supratau, kur buvau, ką mačiau ir nuo tada tyliai tyliai sau prižadėjau, kad kažkada aš ten grįšiu, nes giliai širdyje man tai paliko keistą jausmą... Labai bijojau, kad grįžus Roma pasirodys kitokia, svetima, nepažįstama, nejauki ir kad tie metai, per kuriuos kūriau iš prisiminimų šį miestą mane nuvils... Bijojau, kad pasta alla carbonara nebebus tokia skani, kad ledai pasirodys ne tokie saldūs, kad neberasiu frulatte... beje, pastarojo ir neberadau, kaip ir nespėjau prisiminti bumbulone skonio. Bijojau, kad Via del Corso bus pasikeitusi neatpažįstamai.... Viena džiaugsmingiausių dienų buvo, kai savo socialinio tinklo paskyroje po tiek metų svajonių galėjau paskelbti „Roma... aš grįžtu...“. Grįžau ir ji nenuvylė, pasirodė miela, jauki, graži, draugiška ir visiškai nepasikeitusi, visiškai ta pati, tikrų tikriausiai tokia SAVA ROMA, tokia... MANO ROMA. Ko labiausiai bijojau, kad po tiek metų jos nepažinsiu, bet ji mane priėmė šiltai ir sužavėjo dar labiau. Manau, Romoje nereikia labai klausyti, nereikia daug matyti... labiausiai ten reikia... jausti... Ir to ką jaučiu, kai galiu kalbėti apie Romą, patarti ką ten daryti, kur eiti, kaip elgtis, kai galiu vartyti nuotraukas, neįmanoma papasakoti. Tas jausmas toks toks visiškai neapsakomas... tiesiog, jį reikia pajusti.... Ir kai daugelis man sako: buvai Romoje, važiuok kitur, kodėl vėl ten pat nori, atsakymą turiu vieną: kai nuvyksite, pajusite ir Jūs... Galbūt galimybės man leis ten vėl sugrįžti tik po 13 metų, bet aš jau dabar viliuosi ir laukiu akimirkos, kai savo socialinio tinklapio paskyroje galėsiu parašyti: „Roma...aš vėl grįžtu....“.
Dalyvaukite konkurse ir jūs! Laimėkite kelionių agentūros „Novaturas“ įsteigtą kelionę į Italiją. Daugiau apie prizą ir konkurso sąlygas skaitykite čia.
