Aplankiau daug šalių, daug miestų, jie „užkabino“, tik laikui bėgant įspūdžiai apibluko. Roma, tu manęs iki šiol nepaleidi. O atvykau, galima sakyti, tik užsidėti pliuso, pamatyti keleto garsių atvirukinių vietų, kurių nemačius tarsi nesmagu dalytis įspūdžiais: „Kai aš buvau Italijoje...“ Mat kelias lapkričio dienas praleidau mažame italų miestelyje Sulmonoje, užburiančioje viduramžių žavesiu, kuris, beje, liko įamžintas filme ‚Amerikietis“ su garsiuoju George Clooney, bet visi keliai veda į Romą. Jai po dalykinių susitikimų beliko tik viena diena.
Tu be ceremonijų pasitinki mus, lietuvius, Termini stotyje, duodi žemėlapį ir dirbančios informaciniame langelyje merginos lūpomis patikinti, kad su žemėlapiu tikrai nepaklysime, kad geriausias būdas pažinti Romą – pėsčiomis. Išskubame į lietų. Kartais jis tik krapnoja, kartais pila kaip iš kibiro.
Dalyvaukite konkurse ir jūs! Laimėkite kelionių agentūros „Novaturas“ įsteigtą kelionę į Italiją. Daugiau apie prizą ir konkurso sąlygas skaitykite čia.
Kai sušlapusi, bet nesušalusi (visgi plius aštuoniolika) priglaudžiu delną prie Koliziejaus sienos, Tu, Roma, leidi pajusti Antikos atmosferą. Kažkur nutolsta XXI-asis amžius, nors šalia įvairiomis kalbomis įspūdžiais dalinasi turistų minia. Rodos, girdžiu, kaip gaudžia tūkstančiai plebėjų, nepatenkintų gladiatorių kova ir laukiančių daugiau žiaurumo. Į dabartį sugrąžina šalia išdygusi grupė turistų ir lietuviškai kalbanti jų gidė (pasirodo, „Novaturas“ atvežęs tautiečius), taip jaudinančiai atskleidžianti Koliziejaus istoriją. Ji pasakoja, kaip nukentėjo didžiausias Romos imperijos pastatas bėgant amžiams. Bet svarstau, gal prasminga ir simboliška, kad iš jo fasado išplėšti akmenys buvo panaudoti tiltų Romoje, Šv. Petro bazilikos statybai?
Vėliau, palikę tautiečius ir praėję Konstantino arką, kopiame ant Palatino kalvos. Tai vieta, nuo kurios ir prasidėjo amžinojo miesto istorija ir kartu jau tūkstantmečius puoselėjama legenda. Čia vilkė surado Romulą ir Remą, čia Romos pradžių pradžia. Galbūt stoviu toje vietoje, kur Cezaris skelbė apie nukariautas tautas, kur ambicingus ateities planus kūrė Antonijus, vėliau Egipte miręs nuo nuodų kartu su gražiąja Kleopatra? Dabar čia išlikę tik antikinių rūmų griuvėsiai, o kerinti Romos panorama, atsivėrusi nuo istorinės kalvos, ragina eiti toliau – gal į viduramžius, gal į Renesansą, gal į Felinio saldų gyvenimą. Roma, Tu sulydai gausybę praeities fragmentų su dabartimi į harmoningą visumą.
Pasiekus piazza della Rotonda, pasklinda skrudintų kaštonų kvapas. Ir pliūpteli lietus. Kavos aromatas rodo kryptį į jaukią kavinukę. O Tu, Roma, nepraleidi progos pamokyti gurmaniško etiketo. Barmenas ruošdamas kavą pajuokauja, kad kitataučiai nemoka gerti espresso. Jis išraiškingai gestikuliuodamas aiškina, kad espresso reikia išgerti dviem gurkšniais. Ir, gink Dieve, nepagalvokit, sako barmenas, kad jis norįs mūsų greičiau atsikratyti, mėgaukitės, ilsėkitės nors dvi valandas, gražiosios ponios, bet espresso gerkit kaip romėnės. Ir po vienuolikos niekada neužsisakinėkite cappucinno, priduria atsisveikindamas.
Panteone stabtelim prie antkapio, po kuriuo ilsisi žymusis Renesanso Rafaelis, vėliau grožimės Trevi fontanu, kuris tarsi mena garsiąją Felinio moterį, brendančią į vandenį, pasineriame į Ispanijos aikštės šurmulį. Ir skubame nors akies krašteliu pamatyti Vatikaną (laikas pašėlusiai skuba, iki skrydžio į Vilnių belikusios kelios valandos). Kai pasiekiame šv. Petro aikštę, iliuzijos subyra. Siksto koplyčios freskų, Švento Petro bazilikos su Mikelandželo kupolu ar Vatikano muziejaus dailės kolekcijų pamatyti nelemta. Vinguriuoja kilometrinė turistų eilė, ir belieka tik ramiai prisėsti prie kolonų ir grožėtis aikštės harmonija. Čia tvyrančią atmosferą sunku įvardinti žodžiais: štai ta lodžija, iš kurios popiežiaus kreipiasi „Urbi et Orbi“, kaminas, kurio dūmų baltos spalvos laukia milijonai tikinčiųjų visame pasaulyje. Atsirėmusi į koloną, kramsnoju itališką sumuštinį su virtu kumpiu bei mocarela ir užgniaužiu nuoskaudą. Roma, juk neteisinga.
Dažnai, atsidūrusi svetimame didmiestyje, ypač su garsia istorine praeitimi, pasijusdavau tokia menka ir maža prieš jo didybę ar šlovę. Kodėl Romoje taip saugiai jaučiausi jos pasaulio dalele, nežinau. Gal dėl to, kad išvengiau neatsiejamos didmiesčių atributikos – smirdinčio metro – ir keliavau pėsčiomis, tarsi sugerdama į save siaurų gatvelių grakštumą, architektūros stilių plastiką. Gal dėl to, kad Roma, pasikliaujant žemėlapiu, tikrai neklaidi... Ir tikrai žinau, kad į Romą dar sugrįšiu. Ir ne dėl to, kad įmečiau keletą metalinių pinigėlių į Trevi fontaną. Tu, Roma, likai man daug skolinga, todėl aš sugrįšiu atsiimti tų skolų. Aš kada nors neskubėdama dar vaikščiosiu dei Condotti gatve, gaubiama jos mados elegancijos ir prabangos, aš saulėtą dieną sėdėsiu ant Ispanijos aikštės laiptų, aš pamatysiu Mikelandželo „Pasaulio sukūrimą“ ant Siksto koplyčios lubų, Rafaelio išpuoštas sales... Prisimindama tą sumuštinį šv. Petro aikštėje ir švelnų šviežios mocarelos skonį burnoje, žinau, kad dar turėsiu laiko ramiai vakarienei jaukiame italų restoranėlyje, tarkim, prie baroku alsuojančios Navonos aikštės. Ir mėgausiuosi gurmanišku maistu nuo antipasti (užkandžių) iki dolci (desertų). Ciao, Roma.
Rita
