Saluti da Roma!
Ankstyvas rytas Italijoje. Išeinu į siaurą gatvelę ir iš karto pajaučiu puikios kavos aromatą. Negaliu neįeiti į vieną iš daugelio kavinių, iš kurių girdėti kavos puodelių stuksenimas ir malonus vietinių čiauškėjimas. Prisėdusi geriu espresso, valgau raguolį ir stebiu laimingus žmonių veidus. Įkvėpusį pilną krūtinę oro, tuojau pat pajudu į kelionę po Amžinąjį Miestą.
Mano kelionės motto: Pamatyk. Paragauk. Patirk. Pietiečių temperamentas svaigina galvą, istoriniai ir architektūriniai paminklai įsiūbuoja vaizduotę taip, jog atrodo, lyg keliaučiau laiko mašina. Koliziejus, Romos forumas, Kapitolijaus kalva. Einu Via Sacra, jaučiuosi it laimėjusi milijoną, nes anksčiau šia gatve galėjo vaikščioti tik kilmingieji. Aplankau Panteoną, Ispanijos laiptus, Trinita della Monti, o atėjusi prie legendinio Fontanna diTrevi, mintyse šaukiu “sustok, akimirka žavinga!”
Vakare, įsikibusi į dailaus Italo parankę, vaikštau palei Tiberio upę. Atmosfera pasakiška, grožiuosi besileidžiančia saule, o kompanjonas tyliai šnabžda man į ausį bella bellissima...Trastavere rajone, įsimaišę į kunkuliuojančią žmonių masę, pasineriam į šokių sukūrį, o linksmybės tęsiasi iki paryčių...
Kitą dieną, su dūzgiančia galva, bet laiminga širdimi, vykstu į Vatikaną. Įgyvendinu svajonę išvysti anksčiau tik per TV matytą Šv. Petro aikštę, aplankau to paties pavadinimo didžiausią ir gražiausią Šventovę, grožiuosi Mikelandželo “Pieta”. Be visa ko, patenkinu savo smalsumą, pamačiusi, kad Šveicarų gvardiečiai, įmantriai apsirengę, iš tiesų saugo Šv. Sostą.
Picos, spagečiai, ledai, vynas - leidžiu sau viską, jokių bereikšmių rėmų. Blaškausi lydima šypsenų po Campo di Fiori. Apsvaigusi nuo kvapų, mėgaujuosi kiekviena minute, kiekviena akimirka.
Romoje gaudau gyvenimo džiaugsmą už kiekvieno kampo, tą tikrą ir nesuvaidintą, kurį mačiau Felinio filmuose, kurį mačiau knygos “Valgyk, melskis ir mylėk” ekranizacijoje su Julia Roberts. Išskleidžiu sparnus ir jaučiu, jog tikrasis “aš” pasimetęs tarp nereikšmingų smulkmenų, šiuo metu yra čia ir dabar, taip, kaip ir turėtų būti visada.
Deja, tai tik svajonė. Bet būtent taip, savo vaizduotėje, kiekvieną vakarą, pavargusi nuo darbų ir pilkos kasdienybės, konstruoju savo kelionę po Italiją, po Romą. Po miestą, kurį mačiau sapnuose, bet kuriame niekada neteko būti. Miestą, kuris pažintas iš filmų ir knygų, tapo toks artimas, toks savas ir toks trokštamas. Sakoma, viltis kvailių motina, bet juk ir ji, kartais savo vaikus globoja.
Julia G.
