Darbai ir vėl darbai, bet vis dar gyvenu savaitgalio nuotaikomis, todėl norisi kalbėti kraštiečio poeto Alvydo Katino eilėmis iš naujosios jo knygos „Nugalėję lygumas".
<...> ir prisimeni viską kas buvo kas bus
kai atvėsta delnai tartum inkilo sienos
kai naktis pasigriebusi vėją lyg grėblį lapus
grėbsto ir grėbsto ir krauna į sielą <...>
Visa siela pilna gerumo, paženklinto sodria muzikos ir poezijos kalba po Aukštaitijos dangumi, poeto A.Miškinio ir jo brolio vertėjo M.Miškinio literatūrinėje sodyboje. Kiek ne daug tereikia – antradienį vis dar soti tuo, kuo kvėpavau sekmadienį.
Gerai, kad seniai supratau, jog meilė žodžiui ir žmogui atsinešta iš ten, iš Juknėnų. Tylių, bet kaskart kitokių. Ir tądien, sekmadienį, žiūrėjau į žmonių veidus ir visi atrodė tokie paprastai ir neišgalvotai laimingi. Kai grįžau į Vilnių, vėl pradėjau žiūrėti į žmones, į veidus, tačiau nemačiau tokių akių, tokių šypsenų ir tokio dangaus, nors mano akys tos pačios.
Ten, Juknėnuose, visko buvo tiek daug: poezijos, muzikos, žalios žolės, paukščių, netgi medinio svirnelio slenksčio užteko susėsti nesiliečiant pečiais. Aplinkui ramiai vaiščiojo literatūros kritikas Regimantas Tamošaitis, karts nuo karto fotoobjektyvą nukreipdamas šiltesnių akių pusėn, aktorius Gediminas Storpirštis brazdino gitaros stygas po pat A. Miškinio medine ausimi, prie koplytstulpio, transcendentiškai ramiai į dangų ir į žolę žvelgė šiųmetinis A. Miškinio literatūrinės premijos laureatas Algimantas Baltakis.
Susiliet su gamta ir poetiniu žodžiu labai sveika – iš sielos išrauname kietųjų dalelių šaknis. Esu stipri, nes žinau, kad turiu kelią grįžti ten, kur man viskas gerai.
Parengė Žydrė Dargužytė, www.jaunimogidas.lt
