Vakar kino teatrus pasitiko naujas filmas - drama „Apie meilę ir kitus demonus". Filmas mus nukelia į kolonijinius laikus (18amžius) - istorija sukasi apie jauną trylikametę merginą - Siervą Mariją (akt. Eliza Triana), kuriai įkanda pasiutęs šuo. Merginos žaizda sunkiai gyja, miestelyje sklinda gandai, kad ją apsėdo velnias. Merginos tėvas norėdamas išgydyti dukterį patiki ją vienuolyno globai. Tuo laikotarpiu giliai įsišaknijusi religija rengia inkvizicinius teismus. Sievra yra uždaroma į vienuolyno celę, o ją gydyti paskiriamas jaunas dvasininkas Kaitanas (akt. Pablo Derqui). Kaitanas lanko jauną merginą, bendrauja, bando pažinti ir... Pajunta simpatiją įstabaus grožio raudonplaukei.
Filmas pasakoja apie žmonių santykius, sunkų istorinį laikotarpį, kuomet religija yra visų dogmų pagrindas ir niekas net nebando prieštarauti joms. Puikiai pavaizduotas atitrūkimas nuo humanizmo, fanatiška religija, kuomet negali egzistuoti jokie moksliniai ir loginiai paaiškinimai. Viskas patikima Dievui. Ir filme tas puikiai atskleidžiama.
Kalbant apie techninius filmo aspektus norėtųsi liaupsėmis apipilti pagrindinę filmo aktorę - Elizą Trianą. Žiūrint filmą, kaskart pamačius Sievrą, nejučia pajunti, kad Sievra nėra įprasta - ji dievina mažus gyvius, ją traukia gamta, jos grožis. Nespėji pastebėti, kad Sievra primena mielą gyvūną, kuris nemoka kalbėti, tik niūniuoja įvairias melodijas, bendrauja neverbaline kūno kalba.
Bene didžiausią įspūdį paliko tas, kad Sievra per visą filmą ištarė galbūt tik 20-30 sakinių. Ir to visiškai pakako. Didelį dėmesį suvaidino muzika, melodijos, kurios įtraukė ir nepaleido iki pat filmo pabaigos.
Operatorių darbas, kadrų kompozicija, išryškintos tam tikros detalės - padarė filmą mielą žiūrovo akiai.
Daugelį gali nuvilti itin lėtas filmo tempas, kuris nepasiūlo jokio staigaus veiksmo - viskas lėtai „banguoja" pasroviui ir taip iki pat pabaigos. Pabaiga... Ji tokia, kokia ir turėtų būti šiame filme - nuspėjama, bet žiūrovo vaizduotei paliekama minimaliai vietos nuspręsti, kaip baigėsi filmas.
Diagnozė - į filmą eiti verta, jeigu nebijote lėto tempo, kuris išliks viso filmo metu. Jeigu domina sudėtingi žmonių santykiai sunkiu istoriniu momentu. Norite „ramios", bet gražiai pateiktos dramos.
Patiks - lėto filmo mėgėjams, neieškantiems veiksmo (jo čia minimumas), susitelkusiems į žmonių santykių analizę.
Nepatiks - „Da Vinčio kodo" (ir ne tik) konspiracijų nariams, kurie kaskart filme apie religiją ieško - „kažko". Ir neranda. Veiksmo (jeigu čia jį taip galima pavadinti) mėgėjams - nepamatysite ant laužo deginamų „apsėstųjų", įvairių kankinimų. Tokiems patarimas - geriau palaukite naujo „Pjūklo".
