P.Stulgos lietuviškų tautinių instrumentų muziejaus kiemas Kaune, vasarą pradėjo neabejotinai karštai. Čia, po atviru dangumi, savo gimtadienį nusprendė atšvęsti jau dešimtmetį gyvuojanti grupė „Arbata“, kartu su savo ištikimais draugais.
Nors punktualumu koncertas ir nepasižymėjo, miestelėnai jo laukė ganėtinai kantriai. Nuaidėjus vienam kitam plojimui, į sceną pagaliau tvirtu žingsniu įžengė grupės „Atika“ lyderis – Darius Žvirblis. Atlikęs keletą žymiausių savo dainų, jis „Arbatą“ pasveikino įteikdamas arbatos dėžutę, kurios viduje buvo įdėtas angelas sargas.
Dar vienas koncerto svečias, palinkėjęs „Arbatai“ gyvuoti dar šimtą metų buvo dainuojamosios poezijos žanro atlikėjas – Domantas Razauskas. Labiau orientavęsis į naujų kūrinių pristatymą, D.Razauskas, pasitelkęs neblėstantį talentą ir charizmą, publikai paliko gana neblogą įspūdį.
Paskutiniaisiais norėjusiais pasveikinti „Arbatą“ tapo teatro laboratorijos „Atviras ratas“ solo ansamblis. Originalumu trykštantys atlikėjai pristatė savo autorinius kūrinius. Įdomiausia buvo tai, kad kiekvienas šios grupės narys moka groti bent keliais instrumentais ir kiekvienai savo dainų yra pritaikę puikų režisūrinį sprendimą.
Po dviejų valandų absoliučiai neįtempto laukimo, į sceną pagaliau užlipo ir pati „Arbata“. Meile bei šiluma spinduliuojantys atlikėjai, nuteikė ypatingai geram vakarui, na, o plačiau apie naująjį jų albumą ir dešimt bendrų gyvenimo metų pasakoja grupės lyderis Andrius Zalieska.
– Kokie buvo tie dešimt metų kartu?
– Labai įspūdingi ir įdomūs. Visko buvo labai daug. Daug žmonių, daug nuotykių, daug gero ir, žinoma, daug blogo. – Apie ką šis trečiasis „Arbatos“ albumas?
– Kaip ir visi kiti – apie meilę. Tiesiog, šis albumas vadinasi „SOS“ todėl, kad žmonės pradeda svetimėti, tampa kosmopolitiški. Kosmopolitizmas nėra blogai, bet, kaip ir minėjau, atsiranda kažkoks susvetimėjimas, tad tas „SOS“ čia, kaip pagalbos šauksmas. Visgi reikia atsiminti savo šaknis, kur tu gimęs, kur tu augęs. Kokios yra tavo tradicijos. – Kam daugiau dėmesio skiriate kurdami dainas: tekstui ar muzikai?
– Stengiamės lygiagrečiai, bet asmeniškai man svarbiausiai yra žodis.
– Prie Jūsų albumo įrašymo prisidėjo ir kiti muzikantai (Tadas Dešukas, Saulius Petreikis, Germanas Skoris). Koks buvo jų vaidmuo?
– Įnešti savo dalelę, savo dvasią. Saulius Petreikis grojo pučiamaisiais. Germanas Skoris priėmė mus į savo studiją įrašinėti, pas jį daugiausiai ir dirbome. Visi šie žmonės įnešė savo indėlį.
– Kaip gimsta Jūsų dainos?
– Nėra vienos formulės ar taisyklės, kaip jos atsiranda. Būna, kad prabundi naktį ir atsiranda kažkas galvoj, bėgi į virtuvę, kad nieko nepažadintum, greitai kažką užsirašai, o kitą dieną paprasčiausiai žiūri ar ta kryptis gera. – Ką „Arbata“ veikia laisvalaikiu?
– Įvairiai. Jeigu negrojam kartu, dažniausiai grojame kitur. Aš pats turiu savo solinį projektą „Zala ir Driukas“. O šiaip, aišku, keliaujame į teatrą, žiūrime filmus, skaitome knygas. – Kas Jus paskatino Lietuvoje groti muziką, kuri yra menkai pelninga?
– Paskatino tai, kad visuomet norėjosi kažką išreikšti iš vidaus. Išsakyti kažką susikaupusio.
– Kokią ateitį prognozuojate Lietuvos muzikantams?
– Gerą. Puikią. Kiekvienas muzikantas yra individualus ir kiekvienas susikuria savo pasaulį. Vienas geresnį, kitas prastesnį. Vienas dvasingesnį, kitas materialesnį. O šaip, daug kas daro „popsą“ ir puikiai iš to gyvena.