Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„E-dox fiesta“ atsisveikino su anykštėnais

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šio sekmadienio popietę „E-dox fiesta“ vėl kvietė visus susirinkti Anykščių koplyčioje. Tik šį kartą tam, kad atsisveikintų.

Šio sekmadienio popietę „E-dox fiesta“ vėl kvietė visus susirinkti Anykščių koplyčioje (kamerinių menų centre). Tik šį kartą tam, kad atsisveikintų. Festivalio uždarymą vainikavo susitikimas su garsiu ir daugybę apdovanojimų laimėjusiu režisieriumi iš Lenkijos Marcel Lozinski.

Pats M.Lozinskis trumpametražių filmų seanse nedalyvavo. Sakėsi nemėgstantis būti salėje prieš savo kino seansus, labiau jam patinka pasirodyti po jų ir tuomet bendrauti su publika. Žodžio kišenėje neieškantis režisierius pasakojo apie parodytų filmų atsiradimą ir išsamiai atsakinėjo į žiūrovų užduodamus klausimus.

Pirmasis parodytas filmas buvo „89 mm nuo Europos“. Filme paminėtas faktas – Sovietų Rusijos geležinkeliai yra 89 mm platesni už Europos geležinkelius – režisieriaus pateikiamas kaip metafora. O pats filmo kūrimas nebuvo vien tik atvykimas į geležinkelio stotį ir kameros įjungimas. M.Lozinskis mano, kad taip negimsta joks filmas. Todėl vyras dažnai užsukdavo į stotį, bendraudavo su ten dirbančiais žmonėmis ir nevengdavo net išgerti su jais degtinės.

Kitas filmas – labai jautrus ir simboliškas. „Poste Restante“ pasakoja apie adresatų nepasiekusius laiškus. Kam jie būdavo skirti? „Kašei“ arba „Ponui Dievui. Į dangų“. Režisieriui buvo pateikti faktai: per metus Lenkijoje prisikaupia apie milijonas nepristatytų laiškų, panašiai 10 iš jų – Ponui Dievui. Šis filmas M.Lozinskiui buvo kaip iššūkis, kurį jis tikrai įveikė.

Paskutinysis filmas – „Visaip gali atsitikti“. Be galo šviesus ir spalvingas filmas, kurio centre pačio režisieriaus sūnus Tomek, kuriam tuo metu buvo šešeri. M.Lozinskis jau senai norėjo pateikti žmonėms klausimus apie meilę, gyvenimą, mirtį, tačiau pats neišdrįsdavo. Tam puikiausiai tiko jo sūnus, kuris visada buvo ir iki dabar išliko atviras ir bendraujantis. Filmuojant kameros nebuvo slepiamos, tačiau visi dialogai su senoliais vis tiek išliko natūralūs ir nesuvaidinti. Būtent tai ir yra faktorius, dėl ko M.Lozinskis pasirinko dokumentiką, o ne vaidybinį kiną. Režisierius teigė: „Labiau tikiu tikrove, o ne savo vaizduote. Tikrovė atneša tokių dalykų, kurių pats nesugalvosi.“

Taigi, per visas tris festivalio dienas dalyviai buvo iš arti supažindinti su dokumentiniu kinu, gavo stiprią gerų filmų dozę ir turėjo galimybę tiesiogiai bendrauti su filmų režisieriais. Žmonėms tikrai buvo parodyta koks šviesus ir poetiškas gali būti dokumentinis kinas!

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt