Nors prieš festivalį organizatoriai žadėjo: „gyvensi muzika, gersi muziką, būsi muzika" , visgi dalyvių likimo valiai nepaliko ir jais pasirūpino. Išalkusiuosius maitino „Balti drambliai“, o ištroškusiuos gelbėjo čia pat įsikūręs „Satta“ baras. Žonglierių miestelyje taip pat buvo įsikūrusi dar viena arbatos/kavos/sriubos ir kitų skanumynų krautuvėlė.
Kad ir kiek viso daug būta, alkanų čia taip pat netrūko, mat tuos, kurie neatsivežė savo maisto, gąsdindavo patiekalų kainos, o kiti, kuriems kainos būdavo priimtinos, turėdavo išgirsti „atleiskite, šito patiekalo nebeturime". Tada nelikdavo nieko kito kaip tik tuščiu pilvu grįžti į šokių aikštelę.
Nepaisant oficialiųjų maisto tiekėjų, festivalio miestelyje per naktį žibėjo ir pačių dalyvių atsivežtos kepsninės bei griliai, kuriuos čia buvo galima laisvai naudoti, tad žmonės nepasikuklino ir kas keletą žingsnių galėjai aptikti vis naują žyburėli su gardžių maisto kvapu. O ir išradingumo čia netrūko: vieni kepėsi mėsą, kiti šildėsi dešreles, treti žarijose kepė bulves, o dar kiti sugebėjo net sriubos išsivirti!
Nors tiek prie pat maisto palapinių, tiek visoje festivalio zonoje vietų šiukšlėms mesti netrūko, deja, ne visos šiukšlės ten patekdavo. Tad tiek šokant prie scenos, tiek tiesiog einant palapinių miesteliu, reikėjo stebėti, kas po kojomis, nes šiukšlių tikrai netrūko...
Bet nėra viskas taip blogai. Dauguma ne tik kad naudojosi bendromis šiukšlinėmis, bet šalia savo palapinių pasistatydavo ir savus šiukšlių maišus, ir visą tai, kas būdavo nebereikalinga, mesdavo ne sau po kojomis, o į iš karto tam paruoštą šiukšlių maišą. Festivaliui pasibaigus iš sukrautų šiukšlių maišų buvo galima matyti, kad tokių susivokusių žmonių buvo tikrai daug!
