Tęsiu savo pasakojimą apie Londono viešbutį, tik dabar apie gėles.
Kadangi atvykome praėjus vos kelioms dienoms po Tėvo dienos, vyro dukra nutarė jį pasveikinti padarydama siurprizą, t.y. padėti jam didelę gėlių puokštę su atviruku.
Viešbučio darbuotojai pasakė, kad jokių problemų ir jie viską suorganizuos iki mums atvykstant. Nusiuntė dieną prieš tekstą, suderino atvirutės vaizdą, nusiuntė pinigus, t.y. nuo jos kreditinės kortelės buvo nuskaičiuota sumelė už didelę gėlių puokštę. Ji netgi gavo nuotrauką, kaip atrodo kambaryje padėta puokštė su atviruku.
Atvykstame gana vėlų vakarą. Gėlių nėra, tačiau tik Judith (vyro dukra) žino, kad jos turėjo būti. Girdžiu, kai ji kitame kambaryje angliškai šnekasi. Paaiškėja, kad viešbučio darbuotojai turbūt sumaišė kambarius ir nunešė ne ten. Bet į kur nunešė nebežino ir gėlių neranda..
Judith tylomis kalbasi ir prašo jų suorganizuoti, kad gėlės bent jau ryt ryte būtų atneštos... Kitą rytą išeiname pusryčiauti, o gėlių nėra. Grįžtame vakare, gėlių vėl nėra... Girdžiu, kai kitame kambaryje kalbasi telefonu ir jau šiek tiek griežčiau prašo viską organizuoti kuo galima greičiau...
Dar kitą dieną ryte beldimas į duris. Atidaro mano vyras. Įėjęs portjė pražygiuoja pro jį ir iškilmingai dovanoja man gėles. Mano vyras žiūri ir nesupranta, kokį gi čia gerbėją turiu. Judith žiūri išpūstomis akimis ir žinoma, papasakojus visą istoriją skaniai juokiamės. Beje, puokštė buvo nuostabi... Tėtė laimingas gavęs iš dukros dovaną.
P.S. Pagalvojau, kad jei pas mus taip nutiktų, nes klaidų pasitaiko visiems, mūsų portjė dar tą patį vakarą lėktų į Konarskio gatvės turgelį ir parvežtų gėlių, kad tik svečiams nesugadinti šventės.. O Londone gėlių turgelių daugiau nei čia...
