Penktadienio vakarą buvo sugautas žiaurumu pagarsėjęs nusikaltėlis. Teigiama, kad jis Kalėdų išvakarėse grobdavo tuos, kurie ištisus metus būdavo blogi ir žiauriai juos nužudydavo.
Tai nėra kriminalų skilties pranešimas. Penktadienį kino teatrus pasiekė šalčiu dvelkiantis suomių filmas „Kaip suomiai Kalėdų Senelį...“. Suomiai nusprendė sukurti savąją „Kalėdų Senelio atsiradimo“ pasaką ir taip gimė šis filmas.
Filmas pristatomas kaip „juodojo humoro komedija“, tačiau jame komedijos motyvų tiek, kiek juostoje „Gelbstint eilinį Rajaną“. Tik keli filmo epizodai privertė žiūrovus „prunkštelėti“, tačiau garsių juoko bangų nesigirdėjo.
Suomiai įrodė, kad moka sukurti pritrenkiančias filmo juostas, kuriose pagrindinį vaidmenį atlieka drama, psichologija, veiksmas. O komedija? Nelabai. Bent šį sykį jiems nepavyko įrodyti, kad kino salės plyšaus iš juoko žiūrėdami jų filmą.
Kalbant apie vizualinį filmo perteikimą, jis buvo kokybiškas ir traukiantis akį. Mieli akiai perėjimai, montažas, visa tai buvo. Tačiau tai viskas. Taip, komedijai to pakanka. Ar šiam filmui to užtenka? Galbūt. Tačiau pradžioje filmas labai nutolsta nuo komedijos rėmų. Filmą galima įvardinti kaip „suomišką“ – lėtas tempas, veiksmo minimumas ir niekur nepabėgantis „gyvenimo auklėjimas ir taisyklės“. Sūnaus ir tėvo gyvenimas, jų vienišumas ir bandymas vaidinti „nepažįstamus“. Daugiau filme pamatysite tėvo ir sūnaus santykius nei juodąją komediją ar Kalėdų senelio perkreiptą veidą.
Vaidyba – ji skurdi. Pagrindinį vaidmenį vaidinantis berniukas Pietaris (Pietari) vaidina įprastą mažą vaiką, kuris nori būti stiprus, didelis, su kuriuo skaitytųsi visi kiti. Pradžioje puikiai visa tai perteikęs, jis filmo pabaigoje sugriauna sukurtą personažą – tampa narsus, nieko nebijantis ir padarantis didžiulį žygdarbį. Ir viskas taip greitai, taip netikėtai... Scena su malūnsparniu, kuris gabena „krovinį“ – vaikus maiše, o prie maišo prisikabinęs iš visų jėgų laikosi berniukas. Suomija, šalta, tačiau jis įnirtingai laikosi, jis nepasiduos. Jau beveik „X-menai“... Na, gerai, Kalėdų stebuklas.
Muzikinis fonas – tylus, ramus, vietomis „pagardintas“ tokiomis siaubo melodijoms (kai žinai, kad tuoj kažkas išlys ar atsitiks). Nieko įmantraus.
Diagnozė – į filmą verta eiti dėl neįprasto siužeto. „Nepasimaukit“ dėl filmo žanro – komedijos – ten tik jos nuotrupos. Visiems, kurie mano, kad Kalėdų Senelis egzistuoja, kažkur gyvena, puikus filmas to įrodymui. Kas taip nemano – puikus įrodymas, kad Kalėdų Senelis nėra stereotipiškas su raudona kepuraite, mielai besišypsantis, dovanas dalinantis senukas. Dar kitiems – atsipalaiduoti ir mėgautis neverčiančiu mąstyti filmu.
+ neįprastas siužetas
- komedijos „nebuvimas"
- vaidyba
- pabaiga – tokiam filmui itin banali.
