Aš visada noriu keliaudama gyventi kuo geresniame ir prabangesniame viešbutyje, kad galėčiau kažko išmokti, pasisemti idėjų ir savajam.
Šį kartą viešėdami Londone apsistojome naujai renovuotame viešbutyje, kuriame labai seniai buvo miesto Rotušė, o dabar – 5 žvaigždučių viešbutis, kuriame viena para gyventi kainuoja apie 600 svarų. Žodžiu, dvelkia prabanga.. Iš karto pasakysiu, kad mokėjome daug mažiau, nes vyro dukra dirba turizmo srityje Londone ir inspektuoja viešbučius, todėl ji gavo jį už specialią kainą.
Atvykstame vakare, viskas ramu. Kambarys viršutiniame aukšte (paskui lyjant lietui dėl to negalėsime miegoti, nes skarda barška taip stipriai ir garsiai).
Viskas blizga, šviečia ir dvelkia švara.
Kadangi mūsų apartamentai sudaryti iš dviejų dviviečių kambarių, kuriuos jungia virtuvė, aš pirmiausia apžiūriu ją. Baltas lakas, naujausias kavos aparatas, skalbimo mašina, indai, rankšluostėliai, vanduo prabangiausiuose buteliuose ir t.t. Žodžiu, ko tik širdis geidžia. Bet svarbiausia, viskas atrodo minimalistiškai ir gražiai, interjere yra nemažai ir artdeco elementų.
Ir štai pradžia: grindimis bėga tarakonas. Cypiu aš, mano vyro dukra. Jis sutvarko reikalą greitai ir toliau sėdime tylūs. Iš tiesų, lyg ir nebūtų tragedijos, nes tai nutkti gali visiems – Azijoje jų pilna, ne taip seniai ir mes sovietiniuose daugiabučiuose begyvendami matydavome jų nemažai, kad ir kokioje švaroje begyvenome. Tačiau viduje jau tasai švaros pojūtis dingo visiems laikams. Be to, prie mano lovos ant žemės guli nustabiai baltas kailinis kilimukas, ant kurio, žinoma, jau niekada nelipsiu, nes galvoju, kad ten gali gyventi ar bent jau pasislėpti tarakonas. Taigi, geriausia neparinkti viešbučiuose pūkuotų, ilgaplaukių pagalvėlių, užklotų, kilimų ir t.t., nes tai esant net menkiausiai abejonei asocijuosis su nešvara.
Vonios kambarys visas stiklinis, gražiai įsipaišo į kambarį, optiškai jį paridina. Įdomu tai, kad užuolaidėles užtraukti galima ne iš vidaus esant vonoje ar tualete, o tik iš kambario pusės. Žodžiu, besilankantis TEN pats neturi teisės nuspręsti ar jis nori, kad jį matytų partneris duše, sėdint ant puodo ir t.t. Tą sprendimą daro pasilikęs kambaryje.
Vonios kambaryje stovi nuostabi sidabrinė vaza, daug įvairios kosmetikos, bet nėra padidinančio veidrodžio ir gana tamsu. O svarbiausia, kad nėra rozetės, kur įjungti plaukų džiovintuvą. Pastarasis įdėtas į spintą, esančią koridoriuje, tačiau ten nėra rozetės taip pat. Rozetės, kurias radau tinkamas įjungti plaukų džiovintuvui išdėliotos taip, kad tada nematau nei vieno veidrodžio jei fenas veikia. Gerai, kad plaukai mano trumpi, užteks ir mažyčio mano veidrodėlio iš rankinės.
Visa naujausia technika veikia nepriekaištingai, tačiau išėjus iš vieno kambario ir išsiėmus elektroninį raktą ir jungiklio, ir kitame sujungtame kambaryje išsijungia visos šviesos, nesvarbu, kad ten raktas idėtas į jungiklį, o tas apartamentas skirtas gyventi tikrai ne 2 žmonėms. Oro kondicionieriai juos įjungus pučia orą tiesiai į lovoje gulinčio žmogaus galvą. Tai irgi neapgalvota..
Žodžiu, kai lankaisi viešbutyje ekskursijoje ir apžiūrinėji kambarius, apie jį pamanytum, kad tai vienas iš įdomesnių, nuostabių viešbučių. Žiūrint į kiekvieną lempa, baldą ir techniką negali nesuvokti, kad tai nepaprastai brangūs daiktai ir investicija buvo begalinė.
Tačiau pritrūko paprasto pamąstymo: o kaip ten bus gyventi svečiui? Ar patogu?
