2011 metų šaltą 24 dienos lapkričio pavakarę Kauno centre gūžėjo inteligentija. Priežastis konkreti - kultūros mylėtojai galėjo aplankyti net dvi tą pačią dieną atidaromas stiklo parodas: personalinę, menininko Artūro Rimkevičiaus, kuri atidaryta „Aukso pjūvio“ galerijoje, ir tarptautinę VITRUM BALTICUM parodą, kuri yra miesto širdyje, senamiestyje, „Kauno Fotografijos galerijoje“.
Kaip pastarosios parodos atidarymo kalboje sakė kuratorė Raimonda Kogelytė - Simanaitienė, ši tarptautinė paroda - itin svarbi terpė jauniesiems stiklo menininkams, kurie ne tik gali iš arti susipažinti su kitų šalių menininkais (šiais metais vykdoma ne tik paroda, bet ir teorinis seminaras), bet ir pateikti savo projektus, palyginti juos tarptautiniame lygmenyje.
Parodos atidarymą lydėjo staigmenos
VITRUM BALTICUM projektas vykdomas tienalėsnalės principu (kas trejus metus). Pirmoji paroda pradėta organizuoti 2000 metais, o šiemet švenčiamas mažasis jubiliejus - 5-oji paroda, kurioje sudalyvavo 35 menininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Suomijos ir Rusijos. Jubiliejinį atidarymą simboliškai palydėjo stiklo dūžiai. Net nebaigus sakyt atidarymo kalbos publika netyčia kliudė jau minėto Artūro Rimkevičiaus, darbą „Medūza tamsoje". Susirinkę meno mylėtojai juokavo, kad tai - „akcija" ir „auka mažajam jubiliejui", o „paaukoto" darbo autorius, puikiai nusiteikęs po personalinės parodos atidarymo, ne tik reagavo ramiai, bet ir primygtinai prašė palikti sudužusį darbą ekspozicijoj, numatytoje jam vietoje.
Beje, tai buvo ne vienintelis eksponato praradimas tą vakarą. Įpusėjus vakarui, sudužo ir Viktoro Dailidėno darbo „Širšių lizdas" viena dalis. Tiesa, eksponuojamas darbas buvo kiek kitokioje sudėtyje, nei nurodyta parodos kataloge, o nukentėjo būtent pakeistoji dalis. Darbų dūžiai buvo ne vienintelis to vakaro išskirtinumas. Atidarymo metu VDA studentai pasveikino stiklo katedros vedėją ir parodos dalyvį, Valmantą Gutauską, 50-ies metų jubiliejaus proga.
Vyraujančios tematikos
Pagal parodos idėją, kaskart VITRUM BALTICUM turi savitą koncepciją. Šiemet, jungtis, vienijanti visus darbus, turėjo būti dviejų menų, fotografijos ir stiklo skulptūros, sintezė. Menininkams, norintiems sudalyvauti parodoje, buvo iškelta sąlyga pateikti ekspozicijoj ne tik skulptūrą, bet ir nuotrauką vaizdo, kuris sukėlė pirmąją būsimo darbo mintį.
Visgi parodoje matyti dar kelios jungiančios darbus linijos. Visų pirma, darbai yra kameriniai (praėjusiose parodose nebuvo apsiribojama vien tokio pobūdžio skulptūra), didžiausias ir monumentaliausias yra estų menininko Peeter Rudaš darbas „Prarasti miestai". Jis sukurtas iš kelių atspalvių, mėlynai žalių, lietų ir nešlifuotų stiklo stačiakampių. Kūrinys, net nemačius nuotraukos, asocijuojasi su stikliniais dangoraižiais, kurie ir vaizduojami pateiktoje nuotraukoje. Įdomi sintezė tarp šio darbo ir jį reprezentuojančios nuotraukos. Sąjunga - per vandenį. Dangoraižių atvaizdas atsispindintis vandenyje išlaiko pastatų formą, kuri turi aiškius nelygumus, tokius, kaip kad matomi pačioje skulptūroje nešlifuotuose stačiakampiuose. Tai specialus gamybinis sprendimas, nes nelygumai susidarė formas liejant per kelis kartus ir paprastai kuriant šia technologija, darbai yra šlifuojami, ko šį kartą atsisakyta vardan idėjos.
Darbus taip pat galima suskirstyti į tris temas: namai (visomis prasmėmis), gamta ir šias abi temas jungianti tema - žmogus. Visos šios temos jungiasi tarpusavy, sukuria vienovę. Juk žmogus yra gamtos kūrinys, jaučia ryšį su gamta ir gyvena namuose, kuriuos linkęs kurtis netoli gamtos.
„Namų" temą atstovauja darbai tiek tiesiogiai vaizduojantys namus, kaip pastatus ar jų dalis, tiek vaizduojantys namus jausmiškai, per jaukias detales, kurios „namais" padaro bet kurį pastatą, bet kurią vietą, kur gyvenama. Itin šiltas yra Sandros Atkočiūtės darbas „Odė Madonoms". Namai visų pirma yra šeima. Mamos ir vaiko tema jau daugelį amžių užima itin svarbią vietą kultūroje, o išliekantį Madonos temos aktualumą rodo ne tik jaunų kūrėjų darbai, bet ir tokie faktai, kaip kad šių metų tekstilės bienalėje Kaune eksponuotas Kinijos menininkės Gao Yuan darbas „Dvylika mėnulių".
Jaunoji skulptorė naudoja šilkografijos techniką, kuri buvo populiariausia parodoje perteikiant „namus" emocinėje plotmėje, ir ant veidrodžio bei paprasto stiklo atspaudžia Madonos su kūdikiu tematikos nuotrauką sukurdama dviejų dalių darbą. Ant vaizdo ranka užrašomas tekstas primenantis laišką - atvirumo, nuoširdumo ženklas. Stiklo lakštų formatai nedideli, kūrinys tarsi sukurtas, kad būtų pakabintas šiltuose šeimos namuose.
Gamtos tema vaizduojama žaismingai, ryškių spalvų ir įvairių formų. Eksponuojami ženklai, kurie simbolizuoja vandenį tiek tiesiogiai ( Barbala Gulbe „Vanduo"), tiek perkeltine prasme (Ilze Dūdina „Alemande"), žemę (Iveta Brence „Atsiduok man") ir ore egzistuojančią gyvybę (Arūnas Daugėla „Nemirtingumas"). Darbai pateikiami tiek atlikti tapyba ant stiklo (Fausta Makčinskaitė „Pro rudenio langą"), tiek naudojant karšto stiklo liejimą (Dainis Gudovskis „Lenktas kraštovaizdis"), tiek karšto stiklo formavimą (Valmantas Gutauskas „Vienatvė") ir net pate de verre (Maret Sarapu „Pusė kiaušinio arba tuščias lukštas") technikas. Pati gamta yra įvairi, kintanti ir jungianti savyje skirtingas formas, kurianti netikėtus sprendimus.
Į parodą kitas, nei buvo numatyta, atkeliavo suomio Vesa Kaleva Varrela darbas. Kaip sakė pats menininkas, taip nutiko dėl pakeistos nei planuota kelionės formos, tačiau tiek numatyto darbo, tiek atsivežto darbo tematika siejasi su gamta. Įdomiausi kompoziciniai sprendimai atlikti „Žmogaus" temos darbuose. Figūriniai Sigitos Grabliauskaitės ir Eglės Rakauskaitės darbai siejasi su žmogaus galva. Pirmosios menininkės skulptūra - stiklo klampinimo technika sukurti veidų reljefai. Šio darbo itin stipri sintezė su skulptūrą reprezentuojančia nuotrauka, kūrinys yra ne tik skulptūra, bet nuotraukos ir stiklo visuma.
Antrosios menininkės darbas yra karštu būdu formuotas stiklas ir panaudota skaidrė. Įdomiai išspręsta forma, akies obuolys tarsi aprėminamas, o bendras vaizdas primena šonu pasisukusią riebią plekšnę. Labai stipri sintezė Audronės Andrulevičienės darbe „Introspekcija". Nufotografuotos sučiauptos lūpos, o darbe vaizduojama šilkografijos būdu uždėta ant ant stiklo burnos rentgeno nuotrauka, kurioje trūksta dantų. Žiūrovas paveikiamas darbu ir taip pat priverčiamas diskutuoti, apsvarstyti šį kūrinį.
Estų menininkės Mare Saare darbas „Afterimage" yra tas kūrinys, kuris tampa didžiausia parodos sinteze. Darbe ne tik tobulai sujungta nuotrauka su stiklo kūriniu, bet ir sujungtos visos trys temos į vieną. Atvaizduose vyrauja Geiša, drugelis ir šakos su lapais - gamta ir žmogus, jie tarsi sulyginami, o pats pateikimas, kaip paveikslo skirto namų erdvei. Kūrinys egzotiškas dėl vaizduojamos Rytų kultūros ir tuo pačiu artimas dėl atpažįstamų šalimais egzistuojančių gamtos motyvų. Kurdama šį darbą, menininkė stiklą įvairiai apdirbo - tapė, graviravo ir degino.
Jubiliejinė VITRUM BALTICUM paroda tapo išskirtine daugeliu atžvilgių - pasirinkta nauja erdvė ekspozicijai (seniau ji buvo rengiama M.K. Čiurlionio muziejuj priklausančiame keramikos muziejuje), kuri yra itin šviesi ir darbai gali visapusiškai atsiskleisti, taip pat netikėtais siurprizais, darbų kameriškumu ir tematika. Kiekvienas lankytojas čia gali rasti kažką sau artimo ir puikiai pažįstamo, kadangi eksponatai apima ne tik įvairią tematiką, bet ir laikotarpius: nuo archainių ženklų (Tatjana Novikova „Kapadokija") iki šiuolaikinės kultūros simbolių (Valda Verikaitė „Fragile").
Labai džiugu, kad Kaune vyksta didžiausia Europoje tekstilės bienalė, o jai ant kulnų savo užmojais ir siekiais pradeda lipti ir stiklo bienalė.
Vytauto Didžiojo universiteto 4kurso menų fakulteto studentė Vaida Viršutytė
