Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Keistas Andželikos atvejis“. Nebyliojo kino amžininkas apdovanojo dar vienu filmu

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Manoel de Oliveira filmas „Keistas Andželikos atvejis“ – tai istorija apie neįmanomą meilę. Dažnai pasitaikanti tema gali sužydėti tik tuo atveju, jei ji atliekama skrupulingai ir brandžiai. Būtent tuo ir pasižymi iš pirmo žvilgsnio paprasta nebyliojo kino amžininko sukurta juosta.

Manoel de Oliveira filmas „Keistas Andželikos atvejis“ – tai istorija apie neįmanomą meilę. Dažnai pasitaikanti tema gali sužydėti tik tuo atveju, jei ji atliekama skrupulingai ir brandžiai. Būtent tuo ir pasižymi iš pirmo žvilgsnio paprasta nebyliojo kino amžininko sukurta juosta.

Festivalinio kino sraute praplaukia daug filmų, kurių kokybė ne tiek priklauso nuo režisieriaus, kiek nuo žmonių, dirbančių prie projekto. Kinas yra prieštaringas menas, kuriame, tarp gausybės prie jo prisidedančių žmonių, labai greitai gali ištirpti atsakomybės jausmas. Priešingu atveju įmanoma suburti grupę, tikslingai judančią vieno tikslo link. Toks yra kinas – beskoniai užkandžiai ir kartkartėmis pasitaikantys gurmaniški patiekalai, ir jautri akis už pastaruosius dėkoja du kartus. Jautri akis padėkos ir Oliveira'i.

Lietingą naktį pas jauną, nuobodžiaujantį fotografą atvyksta dvaro tarnas, prašydamas paslaugos. Izaokas pasiima seną fotoaparatą ir nenorom palieka savo uždarą pensiono kambarį. Dvare randa gulinčią negyvą merginą nuotakos suknele. Fotografuojant ji atmerkia akis ir per objektyvo skylutę žiūrintis Izaokas yra apdovanojamas Andželikos šypsena. „Taip, atrodo, lyg ji būtų gyva,“ – į vaikino nuostabą atsako nieko namačiusi sesuo. Įžanginė filmo scena tiksliai atkartoja XX a. pradžioje vykusį ginčą, ar fotografija yra menas, ar tik technika. Jaunas fotografas nufotografavo gulinčią merginą o šalia jos – ką tik mirtį konstatavusį daktarą. Tai, kad pozavusi mergina iš tikro buvo gyva, sukėlė didelį pasipiktinimą kultūriniame pasaulyje – juk nuotrauka, kaip tiksliai atkuriantis dokumentas, negali būti surežisuota. Po tos nuotraukos, kaip ir po Andželikos šypsenos, kyla revoliucija. Izaokas įsimyli.

Neįgyvendinama meilė yra aistringa meilė. Oliveira jautriai atskleidžia konfrontaciją tarp šiuolaikinio ir senojo pasaulio. Nors pagrindinis dėmesys skiriamas nostalgijai senoviškam gyvenimo būdui, visiškai aišku, kad ta meilė trapi ir nesuprasta, niekur nevedanti. Taip pat ir šiuolaikinis pasaulis, laukiantis „septynių Apokalipsės uodų“, nėra geras. Viename demonstratyviai prailgintame inžinierių dialoge jau nuvalkiotomis mokslo paradokso temomis užsimenama, kad žadėtos tilto statybos miestelyje nebus tęsiamos. Nėra tiltų tarp dviejų pasaulių, nėra prošvaistės Izaokui mylėti Andželiką. Desperatiškas ieškojimas to, ko nebėra, vaikiną veda į savidestrukciją. Filmo eigoje jis tik gilina žaizdą, nesistengdamas spręsti problemos taip, kaip jam siūloma, visiškai atmesdamas šiuolaikinį pasaulį, negailestingai besiskverbiantį pro akis dengiančių rankų tarpupirščius.

Oliveira, nebijodamas statiško kadro, judesį kurdamas išradingomis mizanscenomis, atvirai pasakoja apie vertybių išsiskaidymą. Brandaus humoro dėka tai virto draugišku apmąstymu apie žmogaus, meno paradoksalumą, taip pat ir garbaus amžiaus režisieriaus pasimetimą šiuolaikinio kino sraute. Tai filmas apie kino istoriją, tai kinas apie kiną.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt