„Kelionė per Lietuvą“ – filmas ir to paties pavadinimo DVD plokštelė penktadienį pristatyta kino teatre „Pasaka“. Filmo premjera įvyko dar pavasarį, šiuokart pristatytas produktas, kurį galima įsigyti parduotuvėse.
Valandos trukmės dokumentiniame filme, kurio pagrindinis personažas Davidas Ellisas, eksperimentuojantis britų dailininkas, performansų autorius, filmininkas, nemažai laiko praleidęs nepriklausomoje Lietuvoje, keliauja po įvairius šalies miestus bei miestelius. Kalbina žinomus žmones, skirtingų socialinių grupių atstovus, imigrantus ir emigrantus. Ieško sąsajų tarp praeities ir dabarties. Vietomis ironiškai, tačiau su giliu susidomėjimu mūsų kultūra bei papročiais, Davidas „kelioninio dokumentinio filmo“ rėmuose aiškinasi nepriklausomybės ir valstybės mentaliteto pokyčius per 20 nepriklausomybės metų.
Filmas pradedamas, kaip ir tikėtina, Vilniaus oro uoste. Keliautojas Davidas iš kart „sutinka“ (dokumentiniame filme naudojama šiek tiek vaidybos veiksmo pagyvinimui) seną savo pažįstamą keliaujantį į Maskvą – kino režisierių Audrių Stonį. Aiškinamasi buitiniai prieš ir po 20 metų skirtumai. Toliau kelionė driekiasi Kauno link, kuriame savitų prisiminimų kupinas istoriją pasakoja archtektas Vytautas Petrušonis. Kalbama apie gyvenimą virtuvėje, kas sovietmečiu buvo laikoma kultūriniu centru, nepaliekama ir šiuolaikinių didžiųjų prekybos centrų tema: „Jie sutraukia žmonės į save, juos atimdami iš miesto centro, Laisvės alėjos“. Vėliau filme kalbinami ir Petras Vyšniauskas, lietuviškojo džiazo scenos žvaigždė. Leonidas Donskis cituodamas Kunderą pasakoja apie knygą ir jos skaitymą tuometėje visuomenėje: „Knygų buvo, gaudavo per sieną, tačiau nebūdavo su kuo jų aptarti, padiskutuoti“.
Vėliau veiksmas persipina su archyviniais „Baltijos kelio“ kadrais. Filmo herojus Davidas pasakoja savo asmeninius prisiminimus iš Lietuvos-Lenkijos pasienio katik šalims atgavus nepriklausomybę: „Lenkijos pasėnietis suklypęs, nudriskęs su kepurėle ant šono, tačiau rašantis kažką mažu savo kompiuteriuku, o lietuvių pusėje tvarkingai apsirengęs ir pasitempęs pareigūnas, tačiau naudoja spausdinimo mašinėlę“. Davidas pastarąjį palygino su tvarka pasižyminčios Vokietijos kariuomenės kareiviu.
Toliau – Orvydo sodyba, tikras akmenų muziejus po atviru dangumi. Analogų neturintis darinys lyginamas net su garsiausiomis pasaulio katedromis. Cituojamas Jono Meko laiškas. Archyvinių vaizdų iš popiežiaus apsilankymo Lietuvoje pagalba subtiliai pereinama prie religinių aktualijų. Kalbinamas kunigas R. Doveika. Toliau – šuolis priešingon pusėn – trumpa pažintis su didžiausio Lietuvos baikerių klubo „Crazy in the dark MC“ nariais. Prie alaus bokalų pasakojama, jog sovietmečiu nebuvo galima burtis į jokius klubus. Trys motociklininkai važiojantys draugėje jau buvo laikoma gauja pavojinga tiek piliečiams, tiek valdžiai. Pasakojami pirmieji maži tačiau reikšmingi žingsniai po nepriklausomybės atgavimo. Beje, baikeriai buvo vieni patriotiškiausių visumeninių sambūrių 1991 m. Sausio 13 dieną gynusių LR Seimo rūmus.
Klaipėda filme Davidas lygina su Liverpuliu, o eidamas pro Užupio tiltus jis jaučia nepriklausomybę ir besiformuojančią pasaulietinę visuomenę, kuri geba greitai pritapti prie pasaulinių kultūrinių ir socialinių dogmų.
Rodos, kad filmas praranda kelioninį nuoseklumą, kuris lyg ir turėtų būti judėjimo aplink Lietuvą leitmotyvu. Čia svečias kalbina Molėtų etnokosmologijos muziejaus darbuotojus, čia vėl grįžta į pajūrį, Nidą, kalbina seną žvejį drauge su juo rūkydamas pypkutę, neįvardinto miestelio turguje sutinka pardavėją kažkada jau pabuvojusią jo valstybėje – Didžiojoje Britanijoje. Čia ji pardavinėja dėvėtus drabužius sudėtus ant prekystalių ir kainuojančius po 5 litus.
Argentinietiškojo tango guru Eduardo Gimenezu su beveik nejuntamu akcentu pasakoja apie jau spėtą pamilti Lietuvą. Jis čia ne svečias, o nuolatinis gyventojas. Mados dzainerė Sandra Straukaitė porina apie sudėtingą lietuviškos mados kelią į viršūnes. Ji yra viena pirmųjų vakarietiško standarto mados dizainerių Lietuvoje.
Davidas stebisi, kad Užupio ūkininkų turgelyje galima paragauti norimo pirkti medaus, duonos. Pasak jo, Britanijoje apie tai galima tik pasvajoti. Jis mielai perka ekologiškus skanumynus, domisi šakočio sudėtimi.
Kelionė baigiasi kiek netikėtoje vietoje – Jonavos rajone stūksančioje Londono pavadinimą turinčioje gyvenvietėje. Tai lyg užsieniečio pareiškimas, kad jam lygiai taip pat malonu čia, kaip ir savo gimtinėje. Filmas baigiasi žodžiais, kuriuos Davidas taria nueidamas pamiškėje styksančios mūsiškio Londono gyvenvietės link: „I’d better go home“ („Aš geriau eisiu namo“).
Po filmo vyko trumpas pokalbis su režisieriumi Vaidotu Digimu ir aktoriumi-keliauninku Davidu Ellisu. Režisierius paklaustas, kodėl nėra liečiamos krepšinio temos trumpai atsakė: „Norėjom, kad filmas būtų be krepšinio, pigaus alaus ir blondinių“.
Išvada viena. Tai puikus dokumentinis filmas apie tai, kaip mus mato užsienietis. Žmogus iš ten, kur emigruoja kone kas penktas lietuvis. Nežinau, ar čia reklama mūsų emigrantams grįžti atgal, tačiau britas visgi mato Lietuvą tokią gražią, kokia ji iš tiesų yra. Taip pat negalima nepastebėti ir fakto, kad filmas yra dvikalbis. Davidas visus klausimus užduoda anglų kalba, o atsakymus gauna tik lietuviškai. Tai nėra neišprusimas. Tai greičiau maloniai stebinantis režisūrinis sprendimas, kuris taip pat turi ir gilesnę prasmę.
Fotoakimirkos iš „Kelionė per Lietuvą“ pristatymo
