Tokie renginiai kaip „Kino pavasaris“ verčia pasijusti, tiksliau, net ne pasijusti, o tik atskleisti ilgai nuo savęs slėptą tiesą: esi ligonis. Dėstai į priekį dviejų savaičių datas, valandas, skaičiuoji, kada vienas pasibaigs, ar spėsi iki kito pradžios bent nueiti. Jau nekalbant apie konvulsingus apmąstymus: kaip atsirinkti vertus žiūrėjimo, kovodamas pats su savimi, argumentais įrodinėji, kad „ne, eit į šitą, nes ...“. Draugams paskambinus, atsakai „negaliu, einu į kiną“ ir „negaliu, būsiu ten ryt ir poryt“. Ir dėl ko? Dėl filmų.
„Gražūs žmonės“ (orig.:„Smukke mennesker“, rež.:Mikkel Munch-Fals, 2010 m.)
Kuo daugiau galvoju apie šį filmą, tuo labiau man jis patinka. Tai – drama apie keturis žmones, kurie, norėdami išsivaduoti iš vienatvės, turi susitaikyti. Pirmiausia susitaikyti patys su savimi, kas, kaip žinia, yra sunkiausia. Viena moteris išgyvena pooperacinę traumą po krūties vėžio operacijos. Blogiausia ne tik tai, kad jai pačiai reikia susitaikyti su savimi ir randu, bet ir su aplinkinių, ypač taikliai akcentuota, reakcija: vieni siūlo „storų megztinių, kurie pridengtų“, kiti piešia pašaipias karikatūras. Kiti trys veikėjai irgi „ne iš laimingųjų“, „truputį keistesni“ – kas masturbuojasi viešose vietose, kas uždarbiauja teikdamas seksualines paslaugas mainais už pinigus. O kas nori gyventi, o ne vegetuoti, pasidavus senatvei.
Nuostabiai psichologiškai pagrįsti charakteriai, nenuvalkioti sprendimai, meistriškai dekonstruotos klišės. Profesionaliai juodas humoras ir labai savotiškai sukurtas santykis su žiūrovu: tu nesi verčiamas kentėti kartu su veikėjais ar atgailauti už jų „nuodėmes“, todėl nekelia jokios įtampos. Taip pat vertintina už skoningumą, taktą: nėra tikslo šokiruoti.
Galima būtų prikišti ne itin dinamišką veiksmą ir filmo segmentavimas iškrenta iš bendro „vaizdo“, bet danų režisieriaus Mikkel Munch-Fals debiutas „Gražūs žmonės“ jau verčia laukti kitų darbų.
Daugiau informacijos bei repertuaras čia.
„Karlosas Šakalas“ („Carlos“, rež.: Olivier Assayas, 2010 m.)
„Karlosas Šakalas“ – trijų dalių mini serialas apie macho Iljičių, pseudonimu Karlosas (Édgar Ramírez), kuris įtikėjo galįs sukelti revoliuciją ir nugalėti kovoje prieš imperalistinį pasaulį.Prisipažinsiu, nemaža buvo dvejonių, vis dėlto 5,5 valandos kino vienu ypu gąsdina, kad ir koks pasišventęs žiūrėtojas bebūtum. Tačiau, „pasidavus” režisieriaus pavardės autoritetui bei avantiūrai naktinėti iki paryčių, nusivilti neteko.
Vizualus pateikimas vertas didžiojo ekrano: puikus operatoriaus darbas, yra keletas ypač stiprių kadrų, preciziškai parinktos detalės (pradedant mašinytėmis ir baigiant kepurėmis), pakankamai dinamiškas, „guvus“ (t.y. ne taip labai nuspėjamas) veiksmas.
Dar nesu mačiusi, kad taip harmoningai derėtų tokia gausa skirtingų kalbų (dialogai: prancūzų, ispanų, arabų, rusų, vokiečių, anglų, japonų, vengrų kalbomis). Tiesa, pavyzdžiui, kandus humoras, krypstantis šaržo link, keldavo abejonių dėl žanro (kartu – abejonių „kaip žiūrėti“), bet pabaiga, nors ir ne itin akcentuotai, buvo išspręsta.
Dvejonių kelia pagrindinio veikėjo elgesio pagrįstumas, nors vėliau, daugmaž galima atsekti, „kodėl buvo taip“. Taip pat yra tam tikrų logikos, nuoseklumo klaidų (gerai, man vis dar neaišku, kur dingo pirmoji žmona su vaiku) ir pan.
Stipriausia dalis turbūt yra pirmoji, nors užtikrintai, mano supratimu, buvo išvengta „laiko tempimo“. Nors antros dalies antroje pusėje intensyvumas „sėda“, bet tikrai verta žiūrėti iki galo.
Daugiau informacijos bei repertuaras čia.
