Žydrė Dargužytė, www.jaunimogidas.lt
Įspūdingo grožio laukiniai arkliai ir taurai, žmogaus nepaliesti smėlynai, žaismingos mažos žvejų valtelės uosteliuose, spengianti tyla ir beribė jūra - visa tai galima rasti ne tik Afrikoje ar Europos pietuose, bet čia pat - Latvijoje. Paskutinį ilgąjį rugpjūčio savaitgalį nusprendžiau praleisti aktyviai keliaudama kaimyninės šalies pajūriu. Per tris dienas pavyko įveikti beveik pusantro tūkstančio kilometrų. Keliaudama supratau, kad pernelyg dažnai veržiuosi į tolimus kraštus gerai nepažindama savųjų ir esančių visai šalia Lietuvos.
Iki Papės - duobėtais žvyrkeliais
Kelionė prasidėjo Vilniuje 17 val. vakaro, lietus pylė kaip iš kibiro, žadėdamas sugadinti Žolinių savaitgalį liekantiems Lietuvoje. Visada smagiau palikti savo šalį lyjant, nes tada be perstojo stiklą zulinantys valytuvai tarsi kužda: kitur bus geriau - gal bent saulė švies. Nors sunkiai mačiau kelią, pajudėjau link Klaipėdos. Šnekučiuodamasi su bendražygiu, nė nepajutau, kaip pasiekusi Palangą, atsidūriau kelyje Palanga-Liepoja.
Pirmasis sustojimas Rucavoje - miestelyje, esančiame 40 km nuo mūsų šalies vasaros sostinės. Gyvenvietė iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti: miestelio centre liuteronų bažnyčia, informacinis stendas su Papės gamtos parko žemėlapiu, šalia Latvijos bankas „Krajbanka". Iš bankomato pasiimame Latvijos latų, kad turėtume sumokėti už kempingą ir tolimesnei kelionei.
Degalais ir maistu apsirūpinome Lietuvoje. Kai apsukę keletą ratų tvarkingame miestelyje, pajudame link Papės gamtos parko, pradeda temti. Nors žinome, kad teks dardėti duobėtu žvyrkeliu, nesijaudiname, nes atstumas iki kempingo „Pukarags" (liet. drakono ragas), kuriame nakvosime, mažas - 8 km.
Papės parko teritorijoje, vos keliasdešimt metrų iki jūros, įsikūręs kempingas visai nebrangus: už dvivietę palapinę ir automobilį sumokėjome tik 6 latus. Nuomos kvitą užpildęs maždaug 25 m. vaikinas puikiai kalbėjo lietuviškai. Šiame kempinge, skirtingai nei toliau nuo sienos esančiuose, galima atsiskaityti ir litais.
Atlikę procedūras, pradėjome statyti būstą nakčiai. Kol dirbome, akys nuolat užkliūdavo už automobilių lietuviškais numeriais, o ausų neapleisdavo tautiečių žodžiai. Vis dėlto reikia pastebėti, kad vietos kempingo aikštelėje tikrai daug, tad norint atitrūkti nuo lietuvaičių, ne bėda.
Prieš užmigdama sukūriau planą - atsikėlusi iškart nubėgsiu išsimaudyti jūroje ir palįsiu po karštu dušu. Žinojau, kad po 2 savaičių maudynių Italijoje įsidrąsinti įšokti į Baltijos jūrą, nebus lengva. Vanduo buvo geliančiai šaltas, todėl įbridau tik iki pusės ir, pastovėjusi keletą minučių, pasileidau dušo link. Atbėgus manęs laukė staigmena - nėra karšto vandens, teks praustis po šaltu. Susidūrusi su menkais nesklandumais, kęsdama šaltį, guodžiausi sau - viskas gerai, miegojai girdėdama jūrą, o automobilio ratai dar vietoj.
Laisvė ir laukiniai žirgai
Laisvė ir laukiniai žirgai
Išjudėję iš kempingo, bandome važiuoti taip, kad automobilis stipriai neverktų. Ši misija sekasi sunkiai, nes žvyrkelis, kuriuo dardame, beveik neturi neduobėtų vietų. Kadangi tikime 16 m. senumo „Volkswagen Golf" ištvermingumu, pernelyg daug apie galimus pavojus nemąstome - stengiamės laikyti ne mažesnį kaip 50 km/h greitį.
Papės miestelis įsikūręs unikalioje vietoje tarp dviejų pakrančių - jūros ir ežero. Taigi judame aplink nendrėmis apaugusį ežerą (apaugę apie 80 proc. vandens telkinio ploto). Aplankome pelkėtoje vietoje įrengtą paukščių stebėjimo bokštelį, kuris neperseniausiai sudegė - teliko tik juodi nuodėguliai, leidžiantys identifikuoti, kokio dydžio buvo bokštelis. Ornitologai sako, kad teritorijoje aplink Papės ežerą rudenį, stebint su žiūronais, galima pamatyti per 200 skirtingų paukščių rūšių. Papės miestelis pripažintas europinės svarbos paukščių susibūrimo vieta.
Vis dėlto unikaliausia, ką turistai gali išvysti Papės gamtos parke - laukiniai arkliai tarpanai ir laukinės karvės - vadinamieji taurai. Jie ganosi milžiniškame 426 ha ploto voljere. Atsižvelgdami į tai, kad Latvijoje vadovautis ženklais, nurodančiais lankytinų objektų buvimo vietas, gana rizikinga, truputį bijojome, kad teks paklaidžioti. Vis dėlto paaiškėjo, kad į šią vietą nukakti nesunku, jeigu važiuojama nuo Šventosios pusės, tereikia žinoti du pagrindinius dalykus: pasiekus Latvijos teritoriją, pavažiuoti apie 20 kilometrų, ties nuoroda „Kalniški" sukti į kairę ir riedėti maždaug 8 km žvyrkeliu per mišką, iš akių nepaleidžiant ženklų su užrašu „zirgi".
Bilietas kainuoja 2 latus žmogui. Sumokėję pinigėlius, kartu su lydinčiu jaunu vaikinu pajudame link laukinių žirgų voljero. Šiuo metu voljere gyvena 46 tarpanai. Šiemet banda pagausėjo net 6 mažyliais. Žirgus stebime iš keliolikos metrų atstumo. Susiskirstę į bandas, jie draugiškai rupšnoja žolę. Kiek nustebina žirgų pilkšva spalva.
Pasiteiravę gido, sužinome, kad šie žirgai Papės ežero pakrantėje apgyvendinti prieš 12 m. - 1999 m. 18 laukinių arklių Pasaulinio laukinės gamtos fondo iniciatyva Latvijai padovanojo Nyderlandai. Pasirodo, tokie arkliai kažkada gyveno ne tik Latvijos, bet ir Lietuvos giriose, tačiau vėliau išnyko. Arkliai ištisus metus gyvena po atviru dangumi, be to, jie nėra specialiai maitinami - išgyvena patys. Gidas informuoja, kad jei ne žirgai, teritorija greitai taptų neįžengiama - apaugtų brūzgynais.
Ne ką mažiau įspūdingi ir kitame voljere, visai šalia arklių, esantys taurai. Jie laikomi naminių karvių protėviais. Kai pradėjome stebėti taurus, bandos vadas stipriai baubdamas iškart davė ženklą, kas čia šeimininkas. Iš tiesų, taurai atrodo kiek grėsmingai: ragai platūs, gyvūnų aukštis maždaug 2 metrai.
Kai atsiduri tokioje laukinėje aplinkoje, pradedi mąstyti, kad gyvenime per mažai ieškojimų: natūralios žmogaus nepaliestos aplinkos, unikalių objektų. Atsisveikinę su laukinukais, sėdame į automobilį ir judame link Liepojos uosto.
Tylusis Ventspilis
Pakeliui į gražųjį Ventspilį užsukame į Liepoją. Miestelio centras sudaro gana gerą įspūdį: daug gėlių, ne ką mažiau lietuvių, pigus maistas centrinės gatvės bistro - teišleidžiame keletą latų. Dėmesį traukia gracingos architektūros bažnyčios. Verta žvilgtelėti į raudonų plytų šv. Onos katedrą ir, žinoma, pasivaikščioti uosto krantine.
Vis dėlto kur kas didesnį įspūdį paliko Ventspilis. Lankytinų objektų čia apstu, taigi turėdami tik kelias valandas, nusprendėme pasižvalgyti po esančius miesto centre. Šiame mieste, skirtingai nei Liepojoje, ant kiekvieno kampo pastatyti informaciniai ženklai turistams, kad šie galėtų nesunkiai surasti lankytinus objektus. Sekdami jais, vis dėlto turėjome apsukti keletą papildomų ratų siauromis gatvelėmis, kad rastume Livonijos ordino pilį. Tai - 13 a. statinys, kuriame šiuo metu įrengtas muziejus.
Miesto centras susitelkęs aplink Rotušės aikštę, kurioje stovi sena šv. Nikolajaus bažnyčia. Chaotiškai išplanuotos gatvelės mus atveda į turgaus aikštę. Net centre nematyti gausybės šiukšlių, kvapai taip pat pakankamai malonūs nosiai. Vis dėlto dėmesį atkreipia pastatai-vaiduokliai. Nors Ventspilis įsikūręs prie jūros ir gausiai lankomas turistų, praleidus jame trejetą valandų, nepasakysi, kad turistai čia itin laukiami - kavinės tik miesto centre, kiek nuošaliau nėra viešbučių ar nakvynės namų.
Latvijos Venecija - Kolka
Pasigrožėję Ventspiliu, leidomės į tolimesnę kelionę. Už 94 km mūsų laukė įstabaus grožio šiauriausias Latvijos kaimelis - Kolka, esantis Kolkos iškyšulyje. Čia Rygos įlanka susilieja su atvira Baltijos jūra. Įvažiavusius į miestelį mus pasitiko medinis koplytstulpis su nuorodomis į artimiausius miestus. Automobilių stovėjimo aikštelė mokama - 1 latas valandai. Prieš pradėdami žygį link Kolkos iškyšulio suvenyrų parduotuvėje už 70 latviškų centų nusipirkome kavos.
Nuo suvenyrų parduotuvės vos keliolika žingsnių - ir jau esi pušyne. Rugpjūčio augmenija ten išties žavi - tankios samanos, raudonuojančios rūgščios bruknės ir kažkokie įdomūs violetinės spalvos augalai, kurių pavadinimo suvenyrų parduotuvėje dirbanti moteriškė taip ir nepadėjo išsiaiškinti. Kai nunešiau šių violetinių augalų šakelę ir paklausiau, kas tai, man buvo pasakyta, jog prisiskyniau baltijinių gegūnių. Kai grįžusi į Lietuvą informaciją patikrinau, supratau, kad buvau suklaidinta.
3 minutes nuo stovėjimo aikštelės paėję pušynu priėjome patį Kolkos ragą. Atsivėrė įspūdinga panorama: milžiniškas akmeninis paminklas, imituojantis vartus, linija plonų iš šaknų išverstų pušų. Juodų į krantą išmestų dumblių kvapas priminė pūnančią žuvį. Aplinkui buvo matyti tik vienas kitas žmogus, dauguma iš jų - vėlgi lietuviai. Nors sakoma, kad pasaulis mažas, aš nuolat drįsdavau tuo abejoti, tačiau pasivaikščiojimas Kolkos rage man dar kartą įrodė, kad aš klystu - neplanuotai sutikau pažįstamus, kurie lygiai taip pat, kaip ir mes su kelionės draugu, leidosi į spontanišką kelionė Latvijos pajūriu.
Kur tik akys užmato - vien jūra. Esant giedrai dienai, iš Kolkos iškyšulio matosi Estijos salos. Deja, jų neįžiūrėjome, nes kai atvykome į Kolką buvo gerokai apsiniaukę, linojo. Prie jūros didelis vėjas, todėl norint ilgiau pasivaikščioti pajūriu ar miškais, patartina šilčiau apsirengti. Vis dėlto sušalus ten galima lengvai sušilti - išsinuomoti pirtį, įrengtą vilkiko puspriekabėje. Šalia pastatyta jauki pavėsinė, pridengta, kad stipriai nepūstų vėjas.
Maudytis jūroje Kolkos iškyšulyje pavojinga. Čia negilu, tačiau esant didelėms bangoms, visko gali atsitikti. Apie seklumą laivus įspėja švyturys.
Pats Kolkos miestelis labai mažas - nuo Kolkos iškyšulio nutolęs apie 2 km. Jame yra parduotuvė, nakvynės namai ir keletas mažų kavinukių. Gyvenimas, regis, čia teka ramia vaga: viskas paprasta, bet unikalu.
Dievo užmirštas kampelis - Engure
Iš Kolkos pajudėjome link mažyčio Rojos uosto. Roja mus pasitiko be gyvybės ženklų. Miestelyje nematyti turistų, automobilių. Sustojome gyvenvietės centre, prie prekybos centro „Maxima" ir išlipome nuo tilto žvilgtelėti į uostą. Jame - keli nepernelyg brangūs laiveliai ir pora remonto reikalaujančių plaustų. Pajudame link akmeninio molo: eiti akmenimis patogu, nes jie ganėtinai nugludinti ir visai neslidūs.
Ilgai neužsibūname, nes laukia dar 50 km iki Engure - miestelio prie jūros, kiek didesnio už Roją. Pakeliui važiuodami, pamatome nuorodą link Engure ežero, sekame ženklą, kol atsitrenkiame į gyvenamąjį namą. Ežero per meldus nematyti, į jį galima išplaukti nebent turint guminę valtelę arba paprašius vietinių ją išnuomoti. Sėdame į automobilį ir lekiame toliau. Pasiekę Engure, žingsniuojame prie jūros nuo pat miestelio centro. Čia vaizdas kiek liūdnesnis: kuo arčiau molo - tuo daugiau sovietmečio reliktų. Šiurpina netvarka - prie pat jūros mėtosi surūdiję metalo gabalai, kitokios šiukšlės, praplaukia vos vienas kitas laivelis.
Pakeliui namo dar užsukame aplankyti Milžinų kalno. Tai - didžiausias Latvijoje slidinėjimo kompleksas. Kalvos atrodo išties įspūdingai net vasarą. Tuo metu, kai atvažiavome, kalnais važinėjo dviratininkai - vyko varžybos. Poilsio kompleksas įsikūręs keletą kilometrų atstumu nuo Milzkalne miestelio. Kai slidinėjimo trasos neveikia, vasarą galima pasimėgauti vandens pramogomis - skrydžiu per kliūtis vandenlente.
Pakeliui namo
Nors kelionė Latvijos pajūriu buvo pakankamai ilga, tačiau grįždami namo nuovargio nejautėme. Atsižvelgdami į tai, kad dar esame pajėgus keliauti toliau, nusprendėme pasižvalgyti po Lietuvą. Kadangi grįžome pro Joniškį, buvo patogu keliauti link Krekenavos, o iš ten į kapucinų vienuolio Tėvo Stanislovo gimtinę Paberžę.
Atvykome temstant, todėl buvo aišku, kad teks naktį praleisti kažkur šalia. Aplinkui tiek daug gražių pievų ir miškų, todėl apsispręsti nebuvo lengva. Prie pat įvažiavimo į Kėdainius nuo Miegėnų pusės, kairėje didelis jau nupjautas rugių laukas. Už jo - miškelis. Palapinę pasistatėme ant kalnelio, kad prasidėjus lietui, mūsų neapsemtų. Beprotiškai skaniai kvepėjo nuo lietaus drėgna žemė, kurioje dar buvo matyti paukščių neišnešiotų grūdų. Prieš užmigdama girdėjau, kaip miške šakas bruzdina laukiniai gyvūnai. Vėl turėjau galimybę pajausti tą ramybę, apie kurią tiek daug kalbėjo Tėvas Stanislovas.
Kai miegas jau buvo beveik visai sukaustantis, prieš akis iškilo vakaro vaizdas: šviesiaplaukė mergina, apsistojusi Tėvo Stanislovo troboje, basomis kojomis braidė po balas, o žvilgsnis buvo nukreiptas į žemę. Matyt, ji, kaip ir aš, uodė tą stebuklingą kvapą, kylantį iš žemės gelmių.
Iš pat ryto nuskubėjome į bažnytėlę. Joje, kukliai priklaupęs, meldėsi žmogus. Tą rytą po sodybos teritoriją aš irgi vaikščiojau basa, net kojas nusiploviau šulinio, iš kurio daugybę metų gėrė ir pats vienuolis, vandeniu. Jaučiausi taip pakiliai kaip niekur kitur Lietuvoje. Bebraidančią po dar nenukritusią rasą mane užkalbino senyvo amžiaus vyriškis. Jis informavo, kad dieną prieš atvykstant Paberžėje vyko atstumtųjų menininkų kūrybos pleneras.
Nors ir kaip nenorėjau palikti sakralios vietos, reikėjo judėti link namų. Vienbalsiai nusprendę, kad namo mes vis dėlto dar neorime, leidomės į Punios šilą, esantį Alytaus rajone, kairiajame Nemuno krante. Visą šilą juosia Nemuno kilpa. Čia daug gamtos paminklų - labai senų ąžuolų, aukštų eglių, be to, gausybė linksmų medinių skulptūrų, sukurtų pagal lietuviškų pasakų motyvus. Čia itin smagu važinėtis dviračiais ar keliauti pėsčiomis. Tik reiktų nepamiršti, kad uodai aktyviai tyko savo aukų, tad jautriems jų įkandimams reiktų iš anksto pasirūpinti „gynyba".
Kai grįžti namo po tokių kelionių, norisi apsiginklavus gerąja energija pulti į darbus ir, pasitaikius pirmai progai, kur nors išvykti, vėl krautis kuprinę.
