Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kodas „MILANO“: mados, dizaino ir kultūros sostinė

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Italijoje šiuo metu viešinti reporterė Ieva dalijasi savo įspūdžiais iš Milano. Apie miestą, kulūrą, temperamentinguosius italus ir, žinoma, apsipirkimo rojų!

Milanas – mados, dizaino ir kultūros sostinė. Skelbiama, kad Milane vidutiniškai gyvena apie 1,32 milijono žmonių. Kiekvienais metais Milaną aplanko vidutiniškai 1,8–1,9 mln. turistų iš Italijos ir daugelio užsienio šalių. Kasmet Milanas patenka į labiausiai lankomų pasaulio miestų penkiasdešimtuką. Dėlto ir norėtųsi suvokti, kuo toks ypatingas šis miestas...

Beveik visiems teko girdėti, jog Milanas garsėja kultūriniu lobynu: paveikslų galerijomis, kuriose puikuojasi garsiausių pasaulio menininkų, tokių kaip Leonardas Da Vinci (Leonardo di ser Piero da Vinci 15, Balandis, 1452 – 2, Gegužė, 1519), Džiovanis Belinis (Giovanni Bellini 1430–1516), Andrėjus Mantenas (Andrea Mantegna 1431 – 13, Rugsėjis, 1506) Seras Peteris Paulas Rubensas (Sir Peter Paul Rubens 28, Birželis, 1577 – 30, Gegužė, 1640) ir kitų žymių dailininkų kūriniai, architektūriniu palikimu, kuriam priklauso didingi Sforcų rūmai, paminklas Džiuzepei Garibaldžiui, kvapą gniaužianti Milano katedra (ją puošia net 3400 skulptūrų, o jos stogą – 135 smailės), Šv. Marijos Gailestingosios bažnyčia, pastatyta žymaus architekto D.Bramantės (joje eksponuojama Leonardo Da Vinči freska – „Paskutinė vakarienė“), taip pat įžymieji La Scala Operos rūmai, kuriuose beveik kiekvieną vakarą garsiausi operos solistai atlieka žymiausių operų, operečių bei miuziklų kūrinius.

Mados ir dizaino džiunglės

Svečiuojantis Milane, viename gražiausių Europos miestų, taip pat patenkame į mados ir dizaino džiungles. Milano Katedros pašonėje randame prabangiąją Viktorijo Emanuele II-ojo galeriją. Joje įsikūrę garsiausi pasaulio mados namai: Prada, Massimo Dutti, Gucci, Louis Vuitton ir kiti. Visai prie pat galerijos yra ir taip vadinamoji „Centrinė universalinė Parduotuvė“ – „La Rinascente“, kurioje taip pat puikuojasi visame pasaulyje garsių mados namų vardai.

Šiuose prekybos centruose parduodamos prekės sunkiai įperkamos vidutinį atlyginimą gaunančiam lietuviui. Tad pasižvalgykime kiek tolėliau nuo centrinės miesto aikštės. Paėjėjus dešiniau už kelių žingsnių patenkame į Viktorijo Emanuele II-ojo alėją. Čia esančiose parduotuvėse (jų labai gausu) prekių kainos nėra tokios aukštos, išpardavimų metu būna netgi žemos (vidutiniškai: 10–30 eurų, tai tolygu 35–105 litams). Čia randame ir parduotuvę „JDC Urban store“, kurioje atsitiktinai sutinkame geltonkasę lietuvaitę Justiną. Ji mielai sutinka pasidalinti savo įspūdžiais apie gyvenimo pulsą ir apsipirkimą Milane:

– Kiek laiko jau gyveni Milane, kur dirbi ir kaip atsitiko, kad atsiradai mados ir dizaino sostinėje?

– Italijoje, Milane gyvenu jau metus, o atvykau čia dėl labai įdomių priežasčių. Lietuvoje, Vilniuje baigiau grimo – visažo akademiją ir pradėjau dirbti su vienu fotografu, kiek vėliau sudalyvavome viename italų fotografijos konkurse internetu, kuriame mano makiažai laimėjo. Man tai buvo didžiausias apdovanojimas, jaučiausi įvertinta. Bet apdovanojimas už laimėjimą buvo mėnesio stažuotė Italijoje kartu su visame pasaulyje žymios kosmetikos gamintojo „MACvisažistais. Turėjau galimybę pasirinkti, kuriame mieste norėčiau atlikti stažuotę. Žinoma, kelionę apsimokėti turėjau pati. Pasirinkau Milaną, kadangi visi žinome, jog tai mados sostinė. Taip pat turėjau vilčių po stažuotės susirasti savo taip mėgstamos profesijos darbą. Deja, nepagalvojau apie tai, kad keliauju į naują šalį, naują miestą, nepažinodama nieko, težinojau keletą žodžių italų kalba.

Stažuotė vyko anglų kalba, tačiau kas dieną tekdavo girdėti kalbant itališkai, po mėnesio praleisto Milane jau suprasdavau ką šneka, bet pati kalbėti dar negalėjau: trūko žinių, drovėjausi klysti. Pietaudavau visada toje pačioje kavinėje, kur ir susipažinau su vienu ten dirbusiu vyruku, jis man vėliau ir padėjo atsistoti ant kojų. Stažuotei vykstant gyvenau viename bute, kurį turėjau palikti jau kitą dieną po stažuotės pabaigos, todėl nerimavau ką darysiu poto. Grįžti į Lietuvą nebenorėjau, taip pat nenorėjau lengvai paleisti tokią galimybę, nes žinojau jog grįžus namo, galbūt nebebūtų galimybės grįžti į Milaną.

Jau anksčiau mano minėtas vyrukas, pažinčių dėka, surado butą, kuriame gyveno vienas jaunas vaikinas, pradžioje aš kiek išsigandau gyventi viena su vaikinu, nes visko gali nutikti šiame, dideliame mieste, visokių žmonių yra, tačiau susipažinus su būsimu bendranuomininku iškart supratau, – sutarsime puikiai. Taip ir yra, esame artimi lyg brolis ir sesuo. Dabar jis – vienas artimiausių žmonių mano gyvenime, kadangi Lietuvoje liko visi mano draugai, šeima. Taip, būtent šeima ir draugai – tai vienintelis dalykas, dėl kurio traukė, dar ir iki dabar traukia grįžti namo.

Susirasti darbą buvo daug sunkiau nei maniau: esi svetimame krašte ir niekas tavęs nelaukia. Visuomet jaučiau kalbos barjerą, ypatingai pradžioje, gyvenant su italu, kuris nekalbėjo jokia kita kalba, tik italų, dar šiek tiek mokėjo prancūzų. Teko tarpusavyje badrauti tik itališkai. Bėgant laikui supratau, jog reikia eiti mokytis italų kalbos ir plėsti savo žinias. Po ilgų paieškų susiradau kursus, kurie tekainavo 30 eurų visiems metams ir buvo skirti būtent užsieniečiams, pradedantiems mokytis italų kalbos nuo nulio. Šie kursai man padėjo lengviau įsisavinti italų kalbos gramatiką, taip pat išmokau rašyti ir skaityti.

Žinoma visą, šį laiką nesėdėjau rankų sudėjusi: po visą miestą išnešiojau savo CV; teko dalyvauti daugybėje pokalbių dėl darbo, tačiau šie pokalbiai tuo ir baigdavosi. Po kursų jaučiausi kiek tvirčiau, todėl vėl ėmiausi darbo paieškų. Beje, šį kartą ieškojau jau bet kokio darbo pradžiai, kad galėčiau susimokėti už butą ir už visus kitus pagrindinius poreikius. Teko dirbti įvairiose vietose: parodose, ekstra iškvietimams restoranuose padavėja, renginiuose prie informacinių stendų. Kol galiausiai nunešiau pakoreguotą CV su visomis darbo patirtimis Lietuvoje ir užsienyje. Tuomet įdarbinimo agentūra suorganizavo pokalbį dėl darbo vienoje, gan gerai žinomoje, pačiame Milano centre, prie garsiosios Milano Katedros - Duomo di Milano, įsikūrusioje parduotuvėje. Parduotuvės direktorius labai susidomėjo manimi, nes kalbu 4-iomis kalbomis: lietuvių, anglų, rusų ir italų. Kaip jau minėjau anksčiau, – rusų kalba kalbantys čia labai vertinami, kadangi rusų turistai atvyksta į šį miestą išleisti pinigų ir dažniausiai nekalba kitom kalbom, retai kurie šiek tiek žino anglų kalbą. Praėjus keletai valandų po pokalbio sulaukiau skambučio ir pakvietimo pradėti darbą.

Visai atsitiktinai, po kiek laiko internete radau vieną puslapį, kuriame užsiregistravę fotografai, modeliai ir visažistai; nieko nelaukus užsiregistravau ir aš, patalpinau savo darbų nuotraukas, sulaukiau nemažai pasiūlymų dirbti kartu, tačiau dirbant parduotuvėje ne visada spėju suderinti abu darbus, dėl to dažnai tenka atsisakyti fotosesijų. Vis dėlto darbas parduotuvėje užtikrina kiekvieno mėnesio pastovų atlyginimą. Nenuleidžiu rankų ir viliuosi, jog artimoje ateityje dirbsiu pagal specialybę. Trokštu tobulėti, mokytis ir plėsti savo žinias. Žinau, jog Lietuvoje didelių aukštumų nepasieksi, užsienyje, žinoma, tenka paragauti ir kartaus gyvenimo, niekas „nepatiekiama“ už dyką. Be to, esu jauna, šiais metais sukako 23-eji, tikiu, jog gyvenimo saldumas dar prieš akis.

– Ar norėtum grįžti į Lietuva ir kodėl?

– Labiausiai pasiilgstu Lietuvos žalumos, šviežio oro, ežerų. Gyvenu komerciniame mieste, kur vien tik parduotuvės, pastatai, automobiliai, kamsčiai, dėl smogo naktį negali matyti net žvaigdžių. Tačiau šiame mieste apsipratau, klimatas man čia daug labiau patinka.

– O ką galėtum pasakyti apie italus vyrus ir jų tipinį elgesį?

– Vyrai... Et, tie italai – teko pažinti tikrai nemažai, visur jie limpa kaip bitės prie medaus: metro, autobuse, gatvėje ir netgi darbe. Vyrai pakankamai malonūs, žavūs, tačiau lietuviai esame iš šaltųjų, todėl nuolatinis dėmesys laikui bėgant tapo įkyrus, o kiek vėliau pripratau, tai tapo kasdienybe. Turėjau ir labai nemalonią pažintį, po kurios net norėjau kreiptis į policiją, nes Italijoje galima kelti baudžiamąją bylą už persekiojimą, nenutylančius skambučius, žinutes ar sekimą. Tačiau viskas gerai, kas baigiasi gerai, užteko pagrasinti, jog kreipsiuosi į policiją. Tačiau nei vienas iš mano pažintų vyrų manęs taip nesužavėjo, kaip tą lemtingą vakarą viename vakarėlyje sutiktas vaikinas.

Šiuo metu turiu draugą, susipažinome visai netyčiomis viename vakarėlyje, į kurį net nemaniau eisianti. Po keletos mėnesių trukusios pažinties supratau, jog tai yra žmogus, kurio man būtent trūko ir kurio, giliai širdyje ieškojau jau porą metų, kuris be galo protingas, rūpestingas, mylintis, atsidavęs ir yra mano didžiausia atrama.

– Žinau, kad dirbi drabužių parduotuvėje, mane domintų apsipirkimo kainos ir kokybės santykis?

– Milane gali rasti begales parduotuvių, kur už drabužį gali sumokėti ir labai mažai, ir labai daug. Tačiau jei rūbas kainuoja nedaug, tai nereiškia, jog jis yra nekokybiškas. Čia, žinoma, kaip pasiseks. Daugelyje parduotuvių teko rasti žinomų dizainerių drabužių kopijų arba labai panašių. Pasirinkimas yra tikrai labai didelis ir esi tikras, jog eidamas gatve, nesutiksi vienodai apsirengusio. Žmonių rengimosi stilius čia labai paprastas tačiau skoningas, išieškotas.

Prisipažinsiu, jog susirgau apsipirkimo liga. Kiekvieną dieną vis pamatau kažką, kas man labai patinka, ko Lietuvoje nebūdavo, dabar net stengiuosi nebeužeiti į parduotuves jei nereikia, nes žinau, jog tik susierzinsiu, juk negali visų uždirbamų pinigų išleisti drabužiams, skarelėms ir batams.

Gyvenant čia nebeverčiu eurų į litus, todėl atrodo, jog viskas nebrangu, už 20–30 eurų tikrai gali rasti gražių marškinėlių, suknelių. O svarbiausia originalumas! Galbūt išvertus į litus kainos būtų panašios kaip ir Lietuvoje, tačiau juk mes norime visada atrodyti gražiai, išsiskirtinai, o Milane tai lengvai pasiekiama. Pabuvus Milane, jauti kaip keičiasi tavo skonis, požiūris į aprangą, paprastumas čia be galo įkvepiantis.

Apsipirkimo rojus

Neužsibūnant Milano centre, sėdame į automobilį ir važiuojame autostrada Venecijos link. 91 kilometre pasukame  „Francia Corta“ išpardavimų miestelio (Outlet Village) link. Tai tiesiogine prasme garsių dizaino ir mados namų išparduotuvių miestelis, su centrine aikšte, gatvelėmis ir restoranais. Išties lengva pasiklysti tarp Botticelli, Bagatt, Guess, Mariella De Burani, Sigue, Sisley, Datch, Calvin Klein, Puma ir daugybės, daugybės kitų vardų. Verta paminėti, jog čia aukščiausio lygio prekės parduodamos su 30–70 proc. nuolaidomis. Pavyzdžiui, Calvin Klein apatinio trikotažo galima įsigyti vos už 10 eurų (35 litai), Guess batelius už 50–70 eurų (170–250 litų), o daugelio drabužių kainos retai viršija 50 eurų (170 litų) ribą. Tokių išpardavimų miestelių aplink Milaną yra apie dešimt.

Nuspręsti, ar Milane verta apsipirkti, paliksiu Jums, tačiau norėčiau priminti, kad tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus į Milaną (Bergamo) oro uostą dažnai tekainuoja keliasdešimt eurų į abi puses, o už Calvin Klein, Botticelli, Guess ar Datch dizaino namų prekes Lietuvoje dažnai tenka „pakloti“ ne vieną tūkstantį litų.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt