Priešpaskutiniame „Lietuvos talentų“ pusfinalyje triumfavo akordeonistas Martynas Levickis. Surinkęs begalę žiūrovų balsų, iš karto po tiesioginės transliacijos, jis sutiko pasidalinti mintimis ir šviežiausiais įspūdžiais.
– Kokie įspūdžiai laimėjus?
– Geri! Aš to tikėjausi, siekiau ir džiaugiuosi, jog rezultatas atėjo. Dabar belieka siekti gero finalo.
– O rankos ar dreba?
– (Ištiesia) Ne. Vis dėlto tiek metų pragrota. Bet kojos dreba...
– Ar finale pasirodysi dar geriau už šiandieną?
– Tikrai turi būti geriau, nes šiandien, iš tiesų, mano pasirodymas nebuvo labai geras. Galbūt jis buvo geras žiūrovams, bet techniškai sau rašau dvejetą.
– Kuo būtent esi nepatenkintas? Kas pakišo koją?
– Aš labai ilgai svarsčiau, ką man pasirinkti. O kadangi mano taktika šiais metais yra sujungti keletą kūrinių, aš šiandien ir sau, ir kitiems dovanojau muzikinę kelionę nuo baroko iki šių laikų muzikos. Ilgai svarsčiau, ką gi man įtraukti į tą kelionę. Ir vieną dėjau, ir kitą... Ir dėliojau, dėliojau... Pamenu, staiga pagalvojau: „Dieve, rytoj man reikia groti!“. Būtent tas neapsisprendimas ir pakišo koją, aišku, trūko ir laiko.
– Laikas? O ką planuoji veikti šiais metais? Kas bus po „Lietuvos talentų“?
– Be „Lietuvos talentų“ turiu labai daug darbų. Už Lietuvos ribų, Londone, verda visiškai kitoks mano gyvenimas. Aš groju šiuolaikinę muziką, kuri yra sunkiai suprantama ir klausoma čia. Grįžus į Lietuvą man sunku ją pristatyti, bet aš stengiuosi. Planai yra įvairūs ir jų labai daug. Jau dabar grįžtu į Londoną, mane iš karto pasitinka egzaminas, kitą dieną – rečitalis šiuolaikinės muzikos festivalyje, šeštadieniais dirbu mokykloje, kur dėstau muziką. O tada – tiesiai į finalą.
– Tavo gyvenimas kupinas muzikos. O kuo būtum, jei nebūtum muzikantas? Koks tavo gyvenimas be natų?
– Joks. Visiškai jo neįsivaizduoju, nes su muzika esu nuo 3 metų. Man tai yra nesuvokiama. Tačiau neblogai kalbu, turbūt galėčiau būti politiku. Ir kažkur „š... malti“ (juokiasi).
– Politiku norėtum būti Lietuvoje ar Londone?
– Lietuvoje. Norisi sakyti: „Lietuvai reikia gerų politikų“, bet aišku, aš nesu nei politikas, nei juo labiau geras politikas. Nežinau, kartais man patinka rašyti. Bet taip būna labai retai.
– Daug keliauji, galbūt planuoji grįžti į Lietuvą?
– Aš noriu gyventi Lietuvoje. Iš jos išvažiavau labai netikėtai, sakyčiau netgi ekspromtu, bet studijos mane sėkmingai įtraukė, prie to prisidėjo ir darbas bei papildoma veikla, kurios yra nemažai. Grįžti čia, imi liūdėti. Žinoma, sunku, kai pamatai tuos skirtumus. Ir aš kalbu ne apie ekonomiką ar kainas, tas šokiruoja, bet yra ir svarbesnių dalykų. Tai tarpusavio bendravimas. Nors mes pamažu jau einame geresnės valstybės ir geresnės tautos link.
– O kokie tie žingsniai turėtų būti? Kaip keistum padėtį?
– Man atrodo, jog tas kelias jau prasideda. Vieną dieną buvau tiesiog nustebintas, kai aplink mane vyko stebuklai. Aš mačiau gerus žmones, kurie padeda, nepyksta, nebamba. Man buvo šokas, kai užklimpau 23 val. nakties, kažkur mažoje gatvelėje Šiauliuose, visiškame užkampyje. Pro šalį važiavo mašina, vairuotojas tiesiog sustojo ir mane ištraukė, aš negalėjau tuo patikėti. Jis galėjo tiesiog numoti ranka ir pravažiuoti, bet kažkam rūpi padėti kitam. Dėl tokių žmonių man gera. Savo akimis įsitikinau, kad tie žingsniai vis labiau didėja ir didėja. Aš grįšiu ir, manau, visai greitai. Džiaugiuosi, kad galėsiu prie to prisidėti.
– O ką planuoji paruošti „Lietuvos talentų“ finalui?
– Niekada neišduodu savo idėjų, bet tai bus labai gerai, bent taip tikiuosi. (Juokiasi).
– Kokią muziką tau vis dėlto labiau patinka groti: šiuolaikinę ar klasikinę?
– Džiaugiuosi, kad esu universalus atlikėjas. Galbūt tai skamba kaip pagyra, tarsi būčiau užrietęs nosį, tačiau aš džiaugiuosi savo universalumu, nes tai padeda prisitaikyti prie įvairiausios muzikos. Aš visus stilius galiu jausti, galiu atlikti, ir, manau, kad tai galiu tai padaryti gerai.
– Ko norėtum palinkėti sau ir kitiems „Lietuvos talentų“ dalyviams?
Pirmiausia reikia būti savimi ir pasistengti savyje rasti tikrą talentą. Tai mažas akmenėlis į kitų daržą. Visi stengiasi kažkuo būti, kažkuo, kas jau yra. Ir tai truputėlį liūdina. Nenoriu linkėti originalumo, nes tai banalu, bet būkime savimi!
