Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas su „Pasaka“ į Veneciją. Žinia iš „Barzakh“

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jūsų dėmesiui – Jorės recenzija apie filmą „Barzakh“.

Dalyvio anketa

1. Jorė Janavičiūtė.

2. Kas, tavo nuomone, yra geras kinas? Atsakymo į šį klausimą dar neradau. Galiu mėginti atsakyti tik „apgraibomis“ – tai nuoširdus, kupinas kinematografinės poezijos kalbėjimas apie tai, kas svarbu kiekvienam žmogui. Kaip gero kino pavyzdį išskirčiau, sakykim, Ingmaro Bergmano „Aistra“ („The Passion of Anna“)

3. Apibūdink trimis žodžiais Europos kiną. Haremas sinefilo akims.

4. Jei būčiau režisierė, būčiau „nepavykusi“ režisierė, nes sakoma, kad kino apžvalgininkais tampa „nepavykę“ režisieriai.

5. Kai liūdžiu, žiūriu mintyse bėgantį eilės danguje vaizdą, kurioje Dievas dalina protą, o aš stoviu paskutinė. Juk daugiausiai ašarų praliejame dėl savęs pačių.

Filmas  „Barzakh“

Manto Kvedaravičiaus filmas „Barzakh“ pradedamas malda, ja atskleidžiama pagrindinė filmo tema – skausmas dėl artimųjų, dingusių Rusijai vykdant „antiteroristinę politiką“.

„Barzakh“ pradžioje rodomi asociatyvūs, daugiaprasmiai kasdienybės vaizdai – berniukas besiprausiantis kojas, vyras galandantis dalgį, vieną įsimintiniausių scenų – vestuvių. Vietiniai gyventojai linksminasi, o kariškiai šalia laido salves iš automatų. Į tai niekas per daug nekreipia dėmesio –  tai įprasta. Iš kasdienybės vaizdų „neriama“ gilyn, į situacijos tragizmą.

„Nerti“ padeda siužeto vystymuisi lygiagretus povandeninio ežero motyvas. Jis M. Kvedaravičiaus filmą pakylėja į filosofinį lygmenį, priartina prie lietuviškosios poetinės dokumentikos tradicijos. Viena iš filmo siūlomų ežero motyvo interpretavimo galimybių – siejimas su pavadinimu. Pavadinimui pasirinktas sufizmo terminas „Barzakh“, apibūdinantis slenkstį tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Vienintelis ryšys su pasauliu iš šios, neapibrėžtos, erdvės gali būti palaikomas tik per sapnus. Balsas už kadro pasakoja apie ežerą, kurio dugną bandę pasiekti žmonės negrįžo. Aliuzija į dingusiuosius be žinios ir negrįžusiuosius, esančius tarp dugno ir paviršiaus, tarp gyvybės ir mirties. Matome, kaip į vandenį krenta, žemyn leidžiasi akmenukai, bet nematome, kaip jie pasiekia dugną. Filmas yra leidimasis gilyn į neapibrėžtą metafizinę erdvę, bet dugnas taip ir nepasiekiamas, kur jis – neaišku. Filmas tarsi tvyro neapibrėžtoje „Barzakh“ erdvėje ir mus pasiekia tik per sapną, nes kinas yra sapnas.

M. Kvedaravičius nesiekia šokiruoti, nerodo atviro skausmo, bet filme yra stipriai veikiančių vaizdų, žodžių. Po buvusio kalėjimo patalpas režisierių vedžioja kadaise ten kalėjęs vyras. Stebina buvusio kalinio sarkazmas – jis skundžiasi, kad budeliai jam ausį netvarkingai nupjovę, o tai trukdą skųstis, ironizuoja, kad budeliai greičiausiai turį tiek ausų, kad nešioją jas kaip Brežnevas medalius. Vyras parodo kambarį, kurį turėjęs baltai perdažyti bene septynis kartus, mat jame nukankinus žmogų, sienos būdavusios raudonos... Rodomi ant sienų išraižyti kalinių vardai, datos, mintys („Aš gyvas ar ne?“), brūkšniukais kadaise žymėtos kalėjime praleistos dienos... Filmas reikalauja susikaupimo, nes kiekvieno kadro informacija yra giluminė, išskaitoma asociatyviai, o veikėjų jausmai slypi už kasdienybės šydo. Intelektualinis filmo įspūdis išlieka ilgiau nei sukeltas drastiško atvirumo ar dramaturgijos.

Filme svarbi muzika –  jos paskirtis meditacinė, ji veikia kartu su postapokaliptiniais miesto vaizdais. Vienas tokių kadrų – pro automobilio langą filmuojama tuščia aikštė, kurios pakraščiuose stovi apgriuvę pastatai su bombų paliktomis skylėmis, betono sienomis, kadaise suvarpytomis kulkų... „Barzakh“ nepateikia informacijos apie Rusijos ir Čečėnijos karą. Filmui suprasti reikia istorinių žinių, tačiau neprimygtinai. Kūrėjai neieško kaltų, o kalba apie paprasto žmogaus likimą pokariu, kaip jį veikia sistema. Kalba nuoširdžiai, nebanaliai, pasitelkdami filosofiją, kinematografinę poeziją.

Regis, filmas gimė iš būtinybės kalbėti. M. Kvedaravičius kalba apie tai, kas jam rūpi. Tai vienas natūraliausių kūrinio gimimo būdų.

Komentarai
Temos Venecija
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt