Šiltą ketvirtadienio vakarą bene ketvirtį valandos vėlavęs „Palėpės muzikos“ organizuotas koncertas gana gausiai susirinkusius žiūrovus mažų mažiausiai privertė paslėpti savo nepasitenkinimą: milžiniška pačių įvairiausių muzikos instrumentų amunicija scenoje (elektrinė, bosinė, akustinė gitaros, kanklės, fleita, klavišiniai, akordeonas...), tikras garsas, koncerto metu keičiami Aistės drabužiai, tarsi šveicariškas laikrodis tiksliai veikianti net vienuolikos žmonių kompanija scenoje, tematiką atspindinčios vaizdo instaliacijos, su garsu suderinti šviesos efektai (už tai pagyros atitenka dar ne vienam „nematomą“ darbą atlikusiems ir likusiems už scenos) – vargu, ar įmanoma rasti dar kokią reikšmingesnę detalę, dėl kurios būtų galima kritikuoti atlikėjus.
Pradėję koncertą daina „Per brolių galvas“, pabaigę daugeliui jau gerai žinomu „Baltu broliu“ iš ankstesnio grupės albumo „Povandeninės kronikos“, muzikantai per beveik dvi valandas atlikę bent dvidešimt dainų (turiu pripažinti, tikslų skaičių išties pamečiau), be žodžių nereikalingų tarp vienos pabaigos ir kitos pradžios (kas pradžioje koncerto kiek suglumino, vėliau pamaniau, kad taip gal ir geriau), tačiau nuoširdžiai ir įtaigiai scenoje sukūrė mažai pažįstamą pasaulį, kurį ir skatina pažinti. O jų pačių dainų žodžiais tariant, geriausias reginio veikėjų apibūdinimas jiems patiems – „gimę būt aitvarais“ (daina „Broliai aitvarai“, Roko Radzevičiaus tekstas). Tiesa, pastarieji aitvarai turtų neatneš, tačiau privers bent jau kuriam laikui pakilti aukščiau dangaus.
Koncerto pabaigoje – plojimų audra, gėlės, padėkos vieni kitiems ir mintyse susikurtas pastebėjimas: publiką sudarė daugiausia vidutinio amžiaus žiūrovai. Vėlgi mintyse kyla noras, kad daugiau ateitų tų, kuriems aktualiausia tematika turėtų būti, jaunesnių veidų, tačiau susiginčiju su antrąja „aš“, kuri sako: gal dar ne laikas. Norėtųsi tik, kad „tas“ laikas greičiau ateitų... Galų gale, pristatytas Aistės ir „Skylės“ albumas – tarsi pasiūlymas grįžti į istorijos pamokas mokykloje, kurių temos – partizanų kovos, apie kurias kadaise teko girdėt tiek nedaug (tiesa, kai kam jei išvis tekę ką nugirsti), todėl įkyriai siūlau bent kartą, jei ne koncerte, tai nusipirkus „Brolių“ albumą, perklausyti jį nuo pradžios iki galo.
