Bliuzo gerbėjai Lietuvoje sulaukė savo šventės – trečiadienį Vilniaus klube „New York“ apsilankė amerikiečių bliuzo virtuozas Larry Garneris. Po išties įspūdingo atlikėjo koncerto ikrauk.lt pavyko pakalbinti šį muzikantą. Taigi kviečiame skaityti interviu su Larry Garneriu apie bliuzo gerbėjus Lietuvoje, muziką, gyvenimą ir lietuvišką depresiją.
– Kaip pats vertinate šiandienos koncertą?
– Man labai patiko publika. Prieš koncertą išmokau šį bei tą pasakyti lietuviškai – žinau, kaip pasakyti „ačiū“, „sveiki“ ir „kaip sekasi“. Pabandžiau scenoje pademonstruoti, ką išmokau, ir publika tai įvertino – džiaugiausi susirinkusių salėje žmonių palaikymu, mačiau jų džiaugsmą.
– Tai – pirmas jūsų koncertas Lietuvoje. Kaip ilgai čia apsistojote ir ką spėjote pamatyti?
– Taip, iš tiesų Lietuvoje esu pirmą kartą, atvykau čia prieš porą dienų ir išvykstu rytoj. Spėjau pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį – man paliko įspūdį, kad turite daug bažnyčių. Vis dėlto manau, kad apsilankiau čia nepalankiu metu – aplink visur sniegas, o dangus paniuręs. Ko gero, pas jus verčiau vykti vasarą, kai žydi gėlės ir šviečia saulė. Turiu tokią mintį čia grįžti – galbūt vasarą tai ir padarysiu.
– Kokie jūsų tolimesni planai? Šiuo metu darote koncertinį turą po Europą...
– Ryt išvykstame į Vokietiją, vėliau mūsų laukia Šveicarija, Italija. Tada grįšim į Jungtines Amerikos Valstijas, kur taip pat turėsim koncertų. Žadame vykti į Angliją, Škotiją. Numatome kelis koncertus Europoje vasarą. Kaip jau užsiminiau, galbūt vėl koncertuosime Lietuvoje. Kaip supratote, į Europą užsuku dažnai.
– Ar yra skirtumas, kur koncertuoti – Amerikoje ar Europoje? Jei taip, tuomet koks?
– Tikrai taip. Amerikoje žmonės į koncertus susirenka tik penktadienio, šeštadienio, na, kartais ketvirtadienio vakarais. Čia susidomėjimas rodosi esąs didesnis. Apskritai žiūrint, europiečiai skiria daugiau dėmėsio muzikai, bliuzui. Nesakau, kad Amerikoje situacija prasta. Ne, ji tiesiog yra kitokia.
– Jums pradėjus savo muzikinę karjerą muzikos padangę buvo užvaldęs disko stilius. Kaip sugebėjote prasimušti ir suburti savą auditoriją?
– Pradžioje grodavau vakarais, mat dienomis dirbdavau. Tada išvykau į karinę tarnybą (atlikėjas atliko karinę tarnybą Korėjoje – aut. past.), o grįžęs į Valstijas vėl norėjau groti, tačiau iš tiesų, visur karaliavo disko. Tada vėlei teko derinti muzikavimą su darbu – grodavau savaitgaliais, dažniausiai įvairiuose bliuzo klubuose. Pragyventi tik iš muzikos pradėjau gal tik apie aštuoniasdešimt pirmuosius ar antruosius metus. Tam, kad pasiektum muzikos aukštumų, turi turėti tai savo širdyje, dūšioje, galvoje. Ir tada daryti. Todėl šiandien aš jau kitame pasaulyje.
– Kas jus įkvepia kurti?
– Mane įkvepia daug muzikantų, tačiau pirmasis žmogus, įkvėpęs mane muzikai, sakyčiau, yra mano dėdė – jis mane ir pastūmėjo į visa tai. Be abejonės, yra ir žymių žmonių, kuriais žaviuosi – tai Carlos Santana, James Brown, Jimmy Hendrix ir kiti. Dabar klausausi daugelio muzikantų, kurių muzika priverčia mane suklusti ir ištempti ausis.
– Esate ne kartą minėjęs, kad užaugote itin religingoje šeimoje, kuri nepripažino bliuzo. Kaip šiandien jūsų muziką vertina šeima?
– Jie vis dar nemėgsta bliuzo, tačiau jiems patinka mano sėkmė muzikoje – tai juos džiugina. Mama kaskart džiaugiasi pamačiusi žurnalą, kuriame rašoma apie mane, kuriame išspausdintos mano nuotraukos. Kartais gavęs savo interviu įrašus leidžiu jai paklausyti – tuomet ji visad prašo, kad leisčiau juos pasilikti. Mama mėgsta parodyti kitiems, kas, kur, ką apie mane parašė, visad nori turėti to leidinio egzempliorių. Ji nusistačiusi prieš bliuzą, tačiau visada mėgsta pabrėžti, kad jos sūnus tai groja. Mama dažnai didžiuodamasi manimi sako kitiems „Pažiūrėkit, tai – Laris, čia mano sūnus.“ Juk visi tėvai didžiuojasi vaikų pasiekimais.
– O ar jūs pats esate religingas?
– Aš dvasingas. Nedrįsčiau teigti esąs itin religingas, tačiau nemanau, tikrai nemanau, kad mes, žmonės, esame tobuliausi šioje visatoje. Ten tikrai turi būti kažkas tobulesnis, kažkas aukščiau, nei esame mes. Bet kaip jau sakiau, religingu savęs nelaikau, greičiau jau tikiu karma.
– Lietuviai linkę sakyti, kad čia į Lietuvą atvykę muzikantai dažniausiai yra ketinantys baigti savo muzikinę karjerą. Ar susimąstote apie muzikinės karjeros pabaigą?
– Džiaugiuosi, kad šito paklausei. Šiandien pasijaučiau tikrai kaip apniktas depresijos. Tas apniukęs jūsų dangus, tie nelaimingi nesišypsantys žmonės, susisupę į savo paltus, kad tik būtų šilčiau... Manau, žmones labai veikia jūsų žiema, visas šitas sniegas. Matydamas tokius nelaimingus Lietuvos žmones ėmiau galvoti apie savižudybę. Šitaip mane paveikė jūsų depresyvumas. Bet šiandienos koncertas visiškai pakeitė mano savijautą. Maniau, kad susirinkusi publika bus tokia pat depresyvi, liūdna ir nelaiminga, tačiau nutiko visiškai priešingai – žmonės čia buvo itin gerai nusiteikę, jie labai mane palaikė, įsijautė į muziką, atsipalaidavo ir gerai leido laiką. Aš net mačiau pagyvenusių žmonių, kurie taip nuotaikingai skatino mane groti toliau. Pasijaučiau žymiai geriau.
– Dažniausiai bliuzo klauso vyresni, subrendę žmonės. Ir iš tiesų, šiandienos koncerte tokių rodėsi esą dauguma. Ar esate sutikęs jaunų žmonių, kurie iš tiesų būtų bliuzo gerbėjai?
– Į bliuzo koncertus ateina daug jaunimo iš įvairių koledžų bei universitetų. Taip, dažniausiai jie klauso repo ir kitos populiarios muzikos, tačiau atėję į bliuzo koncertus jie ieško kažko kitoniško, jie sako šioje muzikoje atrandantys dvasią. Žinote, visas tas repas yra labai negatyvus, jis pateikia klausytojui daug neigiamų emocijų, apeliuoja į pyktį ir neapykantą. Bliuzas priešingai – jis apeliuoja į dvasią. Ar aš klystu?
