„Menininkas“
„Menininkas“ (isp.: „El artista“, 2008 m., režisieriai Mariano Cohn ir Gastón Duprat) apie slaugą, kuris nusavina savo paciento piešinius, ir patampa menininku.
Tai filmas, pasižymintis aukščiausia vaizdo estetika ir psichologizmu. Aš įsivaizduoju, kaip gali daugeliui būti neįdomu, tarkim, per visą ekraną kelias sekundes stebėti seno žmogaus pirštus, bet tai, kaip dirba aktorius (Alberto Laiseca), vaidinantis tikrąjį menininką, tai yra, nekalbėdamas (bet retkarčiais paprašo cigaretės) ir beveik nejudėdamas, sugeba perduoti emociją, mintį yra fantastiška.
Gudrusis slaugas (vaid.: Sergio Pangaro) – pilkas, neturintis, ką pasakyti (dažniausia filme skambėjusi frazė buvo „ne“), todėl mane nelabai įtikino, kaip čia toks, suprask, nevykėlis, atrado savyje ambiciją pasipelnyti iš, kaip jis sakė, „daržovės“. Bet visa kita…
Kaip jau įprasta Lotynų Amerikos šalių kinui, nėra jokio užkadrinio balso, niekas nėra „baksnojama pirštu“ ir aiškinama „kaip yra iš tikrųjų“, o ir kalbama mažai, todėl viską reikia susirankioti iš smulkmenų: mimikų, subtilių juokelių, galų gale iš to, kaip kas yra nufilmuota, tad filmas „Menininkas“ skirtas tik išskirtinai intelektualiam ir „žiūrėjimo procese“ dirbančiam žiūrovui (kaip kad aš, aišku).
Taupus, bet iškalbingas humoras taikliai pašiepia visą bohemos ir meno „industriją“, kas tinka, manau, ir mūsų kultūrai. Atkreipiau dėmesį, kaip greitai pasikeitė slaugo aprangos „stiliukas“, vos tapus pripažintu menininku…
Dar man labai patiko sprendimas vietoj paveikslų galerijoje palikti tuščius rėmus ir filmuoti lankytojus pro tuos rėmus iš kitos pusės, t.y. perteikta idėja, kad „kūrinys yra tai, kas jį mato“.
Na, o ta aukščiausio pilotažo absoliuti vaizdo estetika rodo pati už save, belieka pamatyti.
imdb: http://www.imdb.com/title/tt1248290/
P.S. reiktų nubausti treilerio kūrėjus bei filmo nuotraukų darytojus už tai, kad kuria įspūdį, jog filmas apie vegetaciją senelių namuose, visas slogus ir išvis be tempo.
„Tamsus kambarys“
Filmas „Tamsus kambarys“ („La cámara oscura“, 2008 m., rež.: María Victoria Menis) apie, atseit, negražią moterį (vaid.: Mirta Bogdasarian) ir nemažą gyvenimo laikotarpį iki tol, kol išlaisvina ir išsilaisvina iš po šeimos ir visų kitų šešėlio.
Vėlgi labai estetiškas, su daugybe „fotografiškų“ kadrų bei pačių fotografijų, spec. menininių intarpų. Istorijos subtilumas, panašiai kaip ir „Menininke“, kyla iš to, kad nėra tiesiogiai įvardijama, o paliekama potekstėje, tarp eilučių. Intrigos gal didžiulės ir nėra, bet pabaigoje labai džiaugiausi ir ne todėl, kad baigėsi, o dėl to, kaip baigėsi…
imdb: http://www.imdb.com/title/tt0977645/
(įvertinimas, kaip kad dažnai būna, akivaizdžiai per žemas).
„Ta pati meilė, tas pats lietus“
Kai perskaičiau filmo „Ta pati meilė, tas pats lietus“ („El mismo amor, la misma lluvia“, 1999 m., rež.: Juan Jose Campanella) aprašymą, pastebėjusi, kurių jis metų, tyliai sau krizenau, maždaug, „tai šit kokias naujienas veža“. Bet kadangi jaučiu simpatiją daugybei filmų, pasirodžiusių 1990–1999m., tad ir dabar nusprendžiau nepasidžiuoti ir apsilankyti.
Istorija apie rašytoją, kuris šiaip jau kuria šlamštą, bet labai neva žinomos, jo meilės ir darbinės peripetijas.
Ir nenusivyliau, nepaisant visiškai nesnobiško žanro (romantinė drama), bet filmas, kaip tokios kategorijos, geras. Senas tų laikų sukirpimas maloniai žiūrisi ir džiugina akį. Geras humoras, daug „dramatiškų“ scenų, paprasta istorija, žodžiu, viskas, ko reikia kokybiškai pramogai (dėl pastarojo žodžių derinio, manau, šis filmas būtų tikęs ir į komedijų festivalį...)
imdb: http://www.imdb.com/title/tt0210843/
Apibendrinant visą Lotynų Amerikos šalių kino festivalį, galima pasakyti, kad festivalis buvo neblogas. Iš septynių filmų tik vienas totali klaida, kurią, beje, rodys ir šiandien. Daugybė estetikos, aukščiausios rūšies dramos.
