Net ir apsupti estetiškos aplinkos, apsirengę prabangiais drabužiais, bedraudami su intlektualiais žmonėmis, turime savo silpnąją pusę, savo nuodėmes, apie kurias nutylime. Šiuolaikinė visuomenė – egocentriška, norime būti mylimi kitų, bet patys mylime tik save, matome kitų ydas, nors patys nekovojame su savosiomis. Štai apie ką netyli Olego Šapošnikovo režisuotas spektaklis „Nuodėmių miestas“ aplankęs Klaipėdą sausio 23 dieną.
Spaudoje ne kartą buvo minima, kad kilo sunkumų gauti leidimą statyti spektaklį pagal W. Allen‘o pjesę. Po ilgų derybų pavyko gauti licenciją, leidžiančią statyti komediją su sąlyga, kad ji Lietuvoje bus rodoma tiek kartų per metus, kiek nustatyta sutartyje su W.Allen‘o agentūra. Gal faktas, kad nėra daug galimybių pamatyti, gal pavadinimas arba garsus pjesės autorius taip vilioja apsilankyti „Nuodėmių mieste“. Ar tai reklamos dėka, ar unikalumo, viena yra aišku – Klaipėdos koncertų salė buvo pilna.
Spektaklio pradžioje dėmesį traukė scenografija, kurią kūrė menininkas Gintaras Makarevičius. Tikroviškai atkurtas balkonas su vaizdu į Niujorką, stilingas, šiuolaikiškas ir prabangus butas, kuriame vyko penkių niujorkiečių aistrų sumaištis. Prie stilingo buto įvaizdžio derėjo Juozo Statkevičiaus kurti sceniniai kostiumai, kurie buvo truputį charizmatiški, pavyzdžiui, mėlyni sportbačiai prie kostiumo, kurį dėvėjo E.Jaras.
Kiekvienas, psichologinėje komedijoje vaidinanęs aktorius, įkūnijo personažų įvaizdį, jų būdą bei problemas. Filė (Gabija Ryškuvienė) – žymi, seksuali psichoanalitikė, jos vyras – advokatas Semas (Evaldas Jaras), kuris nebemyli savo žmonos ir ieško, kaip save patenkinti, geriausia Filės draugė Kerolė (Rasa Marazaitė), kuri turėjo romaną su Semu, Kerolės vyras Hovardas (Julius Žalakevičius) – pašlijusios psichinės būklės rašytojas ir jaunoji blondinė Džiujeta (Jovita Balčiūnaitė) su kuria turi planų Semas. Visi personažai persipynę, nei vienas nėra patenkintas, jų paslaptys sujaukė jų gyvenimus. Veikėjai atskleidžia vienas kito nuodėmes, telieka tik prisipažinti, o prisipažinimų komedijoje netrūksta. Jie pateikiami su sarkazmo bei ironijos gaidele.
Nors spektaklis išlaiko klasikinę formą, nelabai skiriasi nuo daugelio lietuviškų spektaklių, jį paįvairina tokie elementai, kaip momento stabdymas, kurio metu vyksta tai, ką vienas iš personažų įsivaizduoja ar jaučia. Taip pat spektaklyje yra epizodas, kai veiksmas vyksta sulėtintai. Šie elementai spektaklį paverčia filmu. Taigi psichologinėje komedijoje „Nuodėmių miestas“ galite pasimėgauti šmaikščiu lietuvišku teatru ir kartu pasijausti kino žiūrovu.
Nuotraukos: Algirdas Venskus
