„Panevėžio jaunimas dar gyvas!“ – sunku patikėti šiais žodžiais? Bet juk tai tikrų tikriausia tiesa, kurią įrodė LTJS Panevėžio skyrius. Iniciatyvus jaunimas nusprendė nešvaistyti laiko veltui, o geriau nuveikti kažką naudingo. Trumpalaikės gerumo akcijos ar vienadieniai projektai pasirodė neverti didelio dėmesio, nes jie laikini ir šabloniški. Taigi buvo nuspręsta sukurti filmą apie mus, kultūrinį pradą ir istoriją.
Į kelis klausimus apie filmą maloniai sutiko atsakyti jo iniciatorius, režisierius ir operatorius LTJS Panevėžio skyriaus pirmininkas, gimnazistas Gytis Degulis.
– Kaip kilo idėja sukurti filmą apie Panevėžio paminklus?
– Idėja kilo prieš maždaug 1,5 metų. Tada su draugu buvome sukūrę pirmą savo meninį filmą apie šiuolaikinį jaunuolį iš paprasto miesto. Atskleidėme jaunimo problemas: nusikalstamumą ir neužimtumą. Filmukas konkurse prizinę vietą užėmė už vieną geriausių scenarijų. Tai ir paskatino nenutraukti kūrybinės veiklos. Pamėginome sukurti dokumentinį filmą. Drąsiau to imtis paskatino gautas laiškas su pasiūlymu siųsti filmukus apie savo miestą į naujai besikuriančią svetainę, tačiau vėliau svetainės idėja žlugo. Tai kiek pristabdė kūrybinį procesą. 2010m. nusprendžiau įkurti Lietuvių Tautinio Jaunimo Sąjungos skyrių Panevėžyje. Su jame esančia komanda dokumentinio filmo idėją nusprendėme atgaivinti.
– Kodėl pasirinkote būtent šią temą? Kodėl ne žmonės, jų kasdieninis gyvenimas, o paminklai?
– Norėjome įamžinti savo miesto istorinius paminklus, nes nebuvome girdėję, kad tai jau būtų buvę padaryta. Orientavomės į jaunimą, norėjome jį paskatinti domėtis savo miesto, krašto praeitimi. Taip pat pagalvojome ir apie šviečiamąją, edukacinę šio filmuko paskirtį. Kilo mintis, kad daugelis miestiečių dažnai praeina pro šiuos meno kūrinius, tačiau nežino, kam jie yra pastatyti.
– O koks paminklas yra tavo mėgstamiausias?
– Aš neturiu mėgstamiausio paminklo. Menine prasme jie visi skirtingi, tačiau tai vertinti jau ne mano darbas. Galima atsižvelgti į jų istorinę svarbą. Gaila, tačiau ne visus svarbius paminklus įtraukėme į filmą. Vienus praleidome dėl laiko stokos, nors juos paminėti labai norėjome (pavyzdžiui, Panevėžio vaduotojo nepriklausomybės kovose leitenanto pulkininko Jono Variakojo biustą), kitus – dėl tam tikro istorijos neatitikimo (gigantiškas 1944m. paminklas raudoniesiems išvaduotojams).
– Koks istorinis įvykis ar asmuo tau kelia didžiausią susidomėjimą?
– Man yra įdomiausias XX amžius. Tarpukaris, garbingos lietuvių tautos kovos antroje amžiaus pusėje. Tačiau manau, kad viena labiausiai nuvertintų ir užmirštų temų tiek Lietuvos, tiek Panevėžio miesto istorijoje yra herojiškos nepriklausomybės kovos 1918–1920 metais.
– Galbūt su šių įvykių minėjimu susiję ir tolimesni tavo kūrybiniai darbai?
– Taip. Po filmo pristatymo labai prasiplėtė pažinčių ratas. Didžiausi darbai numatyti su kino studija PRO PATRIA. Galvojame kurti dokumentinius filmus ta tema.
– Kaip pasiūlytum kitiems miestams pagerbti savo istoriją?
– Yra daug įdomios medžiagos. Aišku, reikėtų nepatingėti ją rasti. Galima rašyti įvairius straipsnius, rašinius ir publikuoti juos internete. Galima pasekti mūsų pavydžiu – su paprasta buitine kamera užfiksuoti įvairius įvykius, vietas, paminklus. O sukauptą medžiagą rodyti tiek vyresniems žmonėms, tiek jaunimui
Tai – mėgėjiškas moksleivių bandymas sukurti dokumentinį filmą apie Panevėžio miesto istorijos ir kultūros paminklus bei skulptūras. Buvo nufilmuotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biustas, paminklas nužudytiems medikams, paminklas Juozui Balčikoniui, partizanų išniekinimo vietos atminimo skydas bei kiti kūriniai, pro kuriuos panevėžiečiai ir miesto svečiai jau ne kartą yra praėję. Apie šias žymias ir reikšmingas vietas buvo papasakotos trumpos istorijos, kurios padėjo geriau suprasti mūsų istorijos svarbą.
Pasigrožėkite tuo ir jūs.
Nuotr. Virginijaus Benašo ir LTJS archyvo
