Susitikome praėjus tiek daug laiko, laiko išvaistyto veltui, susitikome, pagaliau aš vėl matau ją...
Nemačiau aš jos jau daugiau nei pora metų (tiksliau 2 metus ir šešis mėnesius), nesitiki, kad prabėgo tiek laiko...
Susitikome, šiltas stiprus apkabinimas. Atrodo, kad ji visą laiką buvo šalia, kalbamės taip įprastai, lyg tai butų mūsų nuolatinis susitikimas. Daugiau klausausi, nei kalbu. Tiek daug reik papasakoti, tiek daug reikia išgirsti. Sėdime kavinukėje, atrodytų, nieko aplink nėra, tik padavėja permuša mus vis pasiteiraudama ar nieko daugiau mums nereikia. Taip ir norisi jai atrėžti – turiu dabar viską, ko man reikia, ji čia, sėdi kitąpus stalo, čia pagaliau, po tiek laiko, aš vėl ją matau. Dar užsisakome atsigerti ir užkasti, juk jau sėdime kelias valandas ir padavėja pradėjo į mus kreivai žiurėti.
Praėjo kelios valandos, o vis nenorime išsiskirti, pagaliau juk jau laikais eiti. Nusprendžiu prasieiti pėsčiomis, nors ir šalta, bet norisi praleisti kuo daugiau laiko kartu ir tam ieškau bet kokios priežasties. Mes jau prie jos namų, vis nepuolame atsisveikinti, lauke šalta (žiemos vidurys), bet šaltis mums nerūpi. Jau tamsu, nors ir susitikome anksti. Mus tik apšviečia lempa stovinti virš mūsų ir mėnulio pilnatis. Išlėto krenta snaigės, padengia jos veidą. Ji tokia graži... Prastovime taip dar visą valandą, kalbamės, vis žvelgiu į ją, į jos lūpas, laukiu kada galėsiu padaryti tai...
Užgęsta lepma, stovinti virš mūsų, telieka pilnatis ir krentančios snaigės. Švelniai nuvalau apsnigtą jos petį, jau atsisveikiname. Šiltas stiprus apkabinimas, nenorime paleisti vienas kito, pažvelgiu į ją. Vos nepadarau klaidos – užduoti klausimą „ar galiu“, bet viskas tik išeina į naudą, vos spėju tai ištarti, praėjus vos mikro sekundei, jai dar tik pradėjus užsimąstyti ir taip nukreipus dėmesį, mano lupos jau šalia.
Mūsų lūpos susitinka, godžiai įsisiurbiame vienas į kitą. Kažkas praeina, nieko nematau, nieko negirdžiu, čia esu tik ji ir aš ir nieko daugiau... Tai buvo mūsų pirmas ir antras ir trečias bučinys... Dabar aš tikrai suprantu – aš ją myliu...
Aurelijus
