Tai – ne pasakiška meilės istorija, kurias prieš miegą seka vaikams. Nors ir panaši į pasaką, tačiau, kai atsigręžiu atgal, tai – turbūt viena tikriausių akimirkų mano gyvenime. Dar ir dabar dažnai užsimerkiu ir mintimis nukeliauju ten, kur, rodos, ir naktį nebuvo tamsu...
Buvo tikra pavasariška saulėta diena su lietumi, po jo pasirodžiusia vaivorykšte ir dviejomis figūromis, kurios iš lėto žingsniavo mažo miestelio gatvėmis, kai ant jų pliaupė lietus... Tai buvo žmogus, su kuriuo buvo gera tiesiog tylėti, kol veidu riedėjo nerūpestingi lašai. Tas ilgas kelias namo nuo mūsų akmeninio altoriaus žmonių užmirštame kampelyje...
„Ar galiu?“
„Gali.“
Tai buvo diena, kai širdis, kuri skraidė laisva ir nerūpestinga, tokia pat laisva ir nevaržoma nutūpė ant delno, kuriuo tikėjo. Ir, laikydamas mano širdį ir mane savo rankose, jis priglaudė savo lūpas, kvepiančias lietumi, prie manųjų... Kūnas jau nebepriklausė man – jis nevalingai virpėjo jo rankose... O širdis? Jai skaudėjo... Net ir švelniausia jėga pasaulyje – pirmoji meilė – palieka joje pėdsakus.
Tai buvo 2006 m. gegužės 19 diena. Kodėl taip virpėjo širdis? Nežinau. Praėjus beveik septyneriems metams ji vis dar virpa kaip epušės lapelis, bijodama nukristi, ir jai vis dar skauda. Tačiau, jei kas paklaustų, ar vėl leisčiausi sugaunama, net nedvejojama atsakyčiau – „taip“...
