Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Recenzija. Spektaklis „Mistras“ tarp šaržo ir dramos (nuotraukos)

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Reporterei Agnei Mažojo teatro spektaklis „Mistras“ buvo viena iš laukiamiausių šio sezono premjerų. Anot jos, čia mestos stiprios pajėgos: režisierius Rimas Tuminas, Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, puikūs aktoriai... Tad kviečiame skaityti daugiau...

Veikiausiai itin nenutolsiu nuo tikrovės, sakydama, jog „Mistras“ buvo viena iš laukiamiausių šio sezono premjerų (pirmoji dalis pristatyta 2010-ųjų pavasarį). Čia mestos stiprios pajėgos: režisierius Rimas Tuminas, Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, puikūs aktoriai...

„Mistras“ tarsi skyla į dalis ne tik į veiksmus, bet ir siužetiškai. Pirmosios centre – Mickevičiaus (Jokūbas Bareikis) ir Mistro (Ramūno Cicėno) tarpusavyje vykstanti konfrontacija: Mistras, pasitelkęs religinę (sektantišką?) ideologiją, iš lėto naikina ne tik Mickevičiaus talentą (bent pjesėje – talentą), bet ir asmenybę, gyvenimą.

Antram plane – savotiškas buržua sluoksnis, kultūros elito asmenybės, kurių pozicija pasaulio atžvilgiu kardinaliai priešinga negu Mickevičiaus. Jos nedrasko savęs tautinės tapatybės paieškomis („Kas tu: lenkas ar lietuvis?“; Mickevičius: „Siaurąja prasme – lietuvis, plačiąja – lenkas.“), vengia politinio angažavimosi (kaip pasakytų H.Radauskas: nestato namų ir neveda tautos), nesiblaško po ideologijas ir nepropaguoja „kančios kulto“, t.y. nekankina savęs savidestrukcinėmis mintimis.

Nepaisant karikatūriškumo, truputėlį provincialumo, maždaug, „ir inteligentai bulves skuta“, tiek netikėta Balzac‘o, atsiprašau, de Balzac‘o (Audrius Bružas) interpretacija, tiek Margaret (Inetos Stasiulytės sukurtas įtaigiai spalvingas, nors gal ir kiek šabloniškas, amerikietės personažas), tiek ypač puikus, išbaigtas, kitus veikėjus apjungiantis ir išlyginantis Gabrielės Tuminaitės įkūnijamas rašytojos Georg Sand paveikslas – visos scenos su šiais personažais daug dinamiškesnės, gyvesnės, galų gale linksmesnės, nors ir filosofiškai brandesnės už Mickevičiaus scenų propaguojamą vidinį tragizmą.

Vienas iš įsimintesnių (gal nelabai intelektualių) epizodų buvo „lietuvių restorane“. Čia įsiveržia dantis sukandę ir isteriškai šokantys lietuviai (Balys Latėnas, Ilona Kvietkutė, Vytautas Rumšas jaunesnysis) ir netoli Napoleono portreto pakabina Vytauto Didžiojo portretą, suprask, nerasdami naujų herojų, garbinam senuosius. Dalindamiesi pasaulio santvarkų apmąstymais Mistras su Sand bei Pierre’u (Leonardas Pobedonoscevas) pademonstruoja ir ypač konceptualią kritiką šių laikų patriotizmui…

Antras veiksmas – kaip atomazga. Ilgi kaip gyvenimas Mistro ir Mickevičiaus „über dramaticus“ monologai, užuot provokavę žiūrovų naujus atradimus, piršo didaktikos dozę. Ir apskritai šie du personažai itin lietuviški, Adomo žodžiais tariant, siaurąja prasme: nuolatinis kančios dėl pačios kančios teigimas, verksmingas tonas, ieškant ką pasirinkti, kai nėra iš ko rinktis. Šis tonas šiek tiek erzino, bet tam tikra prasme ir papildė viso spektaklio nešamą žinutę, nes visa tai laikyčiau ne „senųjų dievų“ moraline pergale, o būtent kritikos doze šiandieninėms lietuvybės paieškoms.

Viename iš interviu M.Ivaškevičius užsiminė, jog kurdamas „Mistrą“ daugmaž įsivaizdavo „Madagaskaro“ aktorius. Todėl ne veltui tai juntama ir kai kuriuose iš veikėjų (Xaveros ir Celinos, kurias vaidina Valda Bičkutė ir Gintarė Latvėnaitė) tipažuose, kuriuos galima atpažinti, o vėliau nuspėti atomazgą... „Madagaskaro“ įtaka justi kai kuriuose scenų motyvuose (pavyzdžiui, sėdėjimas prie apvalaus stalo), tad natūralu, jog tokį įspūdį provokuoja ir sutvirtina taip pat ir aktorių vaidyba.

Turbūt didžiausia šio spektaklio yda tai, kad pati pjesė (tad automatiškai ir herojai) per daug literatūriška, trūksta psichologiškumo, motyvacijos, dėl ko ne viskas įtikina, lieka neišbaigtumo įspūdis...

Summa summarum tai – ne šedevras, bet pamatyti pravartu. Nebloga scenografija, puiki vaidyba (vien jau dėl Georg Sand verta pamatyti visą spektaklį) intelektualūs dialogai, subtilios užuominos, kritika neleidžia kategoriškai nurašyti „Mistro“.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt