Ausyse skamba pianinu atliekamas „Led Zeppelin“ kūrinys „Stairway To Heaven“. Nuostabus instrumentas tas pianinas, nors turi tik juodus ir baltus klavišus, tačiau jų sukuriama melodija primena nenutrūkstamą jausmų banga, kuri tai pakyla tai nusileidžia. Nežinau kodėl, bet jo klausymas labai dera prie nuotraukų žiūrėjimo, kurias padariau prieš pora dienų. Nesu kietas fotografas, bet savo rezultatu labai džiaugiuosi, galbūt dėl to, kad fotografavau tai kas sukelia man stipriausias emocijas, kam turiu milžinišką aistrą, dėl ko kartais visas pasaulis tarsi sustoja ir nutyla, vien tam, kad mano akys galėtų pasigrožėti jo linijomis, o mano ausys galėtų išgirsti tai kas skamba geriau, nei bet koks koncertas. Esu vienas iš tų žmonių, kurie švelniai tariant - pamišę dėl mašinų. Todėl, tokio renginio, kaip „Mille Miglia“ ( it. Tūkstantis Mylių) laukiau labiau nei Kalėdų ar gimtadienio kartu sudėjus.
„Mille Miglia“ yra istorinės lenktynes, kurios vyko nuo 1927 iki 1957, tačiau 1957 įvyko skaudi avarija, kurią sukėlė ispanas Alfonso de Portago vairuojamu 4,2 litro „Ferrari“, vairuotojas su šalia esančiu keleiviu žuvo, taip pat nusinešdami devynių žiūrovų gyvybes, iš kurių penki buvo vaikai. Avarijos priežastimi laikoma sprogusi padanga, „Ferrari“ komanda norėdama sutaupyti laiko, tiesiog nepakeitė jų. Kita avarija įvyko Brešos mieste taip pat nusinešdama vairuotojo gyvybę. 1977 lenktynės įgavo naują pavadinimą „Mille Miglia Storica“ - tai yra paradas, kurio metu mašinos, kurių pagaminimo laikotarpis yra nuo 1927 iki 1957 važiuoja tuos pačius 1000 mylių, iš Brešos miesto į Romą ir atgal. „La piu bella corsa del mondo” (it. Gražiausios pasaulyje lenktynės ) taip jas apibūdina Enzo Ferrari.
Gegužės 12-osios rytas ir pirmasis taikinys mano fotoaparato objektyve senas dvivietis 316 numeriu pažymėtas „Maserati A6 GCS“ (1954), ramiai sau stovintis, dar neapsuptas daugybės žmonių, kurie norės pažiūrėti jo vidų, paliesti nublizgintą paviršių savo prakaituotais pirštais ar išsišiepią iki ausų nusifotografuoti šalia, kad vėliau galėtų įsidėti nuotrauką į facebook‘ą ir pasigirti prieš draugus ar surinkti kuo daugiau „like“. Nors daugeliui tai tėra tik paprasta, keistos išvaizdos, sena, brangi mašina. Pasižiūriu į ją iš tolėliau ir palieku, noriu padaryti daugiau nuotraukų, kol dar gatvių neužtvindė turistų bei dalyvių banga. Pagrindinė aikštė „Piazza Loggia“ aptverta, viduje vyksta paskutiniai pasiruošimo darbai: atidengiamos palapinės, kuriose galima nusipirkti suvenyrų su „Mille Miglia“ atributika, gurkštelti putojančio vyno ar pajusti itališko sūrio skonį; žurnalistai ruošia savo fotoaparatus ir kameras. Praeinu palengva per daug nežvilgčiodamas, nes ten galima patekti tik su specialiais leidimais, kurio aš neturiu. Prie įvažiavimo i aikštę stovi pirmieji dalyviai 131 numeriu pažymėta „Fiat 1100 Barchetta Colli“ (1951), už jos Nr.83 BMW 328 (1937).
Jeigu reiktų apibūdinti jas vienu - dviem žodžiais, turbūt sakyčiau: „Tiesiog nuostabu“. Bet meno kūrinių, šedevrų niekas neįvardija dviem žodžiais, kritikai rašo šimtus, tūkstančius žodžius, kad išpeikti ar pagirti vieną detalę. Kaip gerai, kad aš nesu vienas iš jų, nes šiais metais dalyvauja 373 meno kūriniai.\Pirmosios mašinos įvažiuoja į pagrindinę aikštę, palikdamos mane ir dar kelis fotografus su teleskopiniais fotoaparatais laukti kitų dalyvių. Laukimą paįvairina šiek tiek keistas, bet išties juokingas įvykis. Garbingo amžiaus vyras, pradėjo ginčą su apsauginiu, kad jo neįleidžia į pagrindinę aikštę – „Piazza Loggia“, apsauginio paaiškinimus, kad aikštė uždaryta jis nuleidžia negirdom ir toliau aiškina aistringa itališka iškalba ir bando prasibrauti pro apsauga, nes tiesiog jam ten reikia ir viskas, bet viskas baigiasi pasitraukimu ir apsaugos įžeidinėjimu. Kiek vėliau prisistato pagyvenusi moteris, kuriai irgi ten reikia, tačiau ji žymiai stipresnė ir neužilgo prisistato policija, kiek tolėliau rėkaudamas ją palaiko tas pats pagyvenęs vyras, kurio nepraleido. Ginčas greitai baigiasi, kai nusprendžiama ją praleisti, matyt negalėjo neįvertinti tokio jos ryžto.
Laikui einant daugėja tiek žiūrovų tiek dalyvių, taip pat kyla ir temperatūra, kuri siekia 28 šilumos, o dar net ne vidurdienis. Karšta, skauda kojas nuo vakarykščio bėgiojimo, bet visa tai greitai dingsta, kaip trupiniai nupūsti nuo stalo kai prieš mano akis tolumoje palengva rieda raudonos spalvos „Porsche 356 1500 Speedster“ (1954), kadangi kelias laisvas, vairuotojas spusteli akseleratoriaus pedalą ir garsas sklindantis iš jos išties užburiantis, gal būt dėl to, kad šiais laikais tiesiog to nebeišgirsi taip paprastai gatvėje.
Kartas nuo karto pravažiuoja nauji modeliai, tokie kaip „Wiesmann“ , „Dodge Viper“, „Jaguar XK-RS“, „Maserati GranTurismo“ ar „Ferrari“, bet jie tikrai nedalyvauja lenktynėse. Paskambinu vietiniam italui Nicolo, kad susitarti kurioje vietoje susitinkame, kadangi visas veiksmas vyksta centre, o centras nėra didelis tai iki jo man vos trys minutės kelio, bet nenorėjau palikti dabartinės vietos, kur atvažiuoja vis daugiau ir daugiau mašinų. Atrodo jau viskas, einu, bet ausis pagauna senovinė mechaninė muzika ir norom nenorom grįžtu. Šiaip ne taip prisiverčiu palikti mašinas prie įvažiavimo ir patraukiu į katedros aikštę, ten yra mini naujų modelių paroda, tokių kaip merginų svajonė „Audi R8“ kabrioletas, tik su „Lamborghini“ V10 varikliu; „Porsche 911 Black Edition Cabriolet“, o tarp jų garsusis 1000 ir 1 arklio galių savininkas „Bugatti Veyron“. R8 ir 911 šalia veyron o atrodo tarsi būtų paprasti ir nuobodūs hibridai, tačiau taip nėra. Taip pat stovi ir naujasis „BMW M1 Coupe“, kurio artimiausias konkurentas – „Audi RS3“, neabejoju, kad daugelis sutiks, kad mažasis BMW netik, kad atrodo geriau, bet tūrėtų būti ir maloniau valdomas. Kiek tolėliau stovi ir „Jaguar“ stendas, kur galima išvysti sportiškąją ir taip greito XK versiją, „Jaguar XK-RS“.
Susitinku su italu, ant jo kaklo kabo kortelė leidžianti įeiti į pagrindinę aikštę, šypsodamasis kitą paduoda man, nieko nelaukdamas einu į „Piazza Loggia“, sužinoti kas ten tokio ypatingo yra. Aikštėje žurnalistai paima iš dalyvių interviu, taip pat pabaigiamos paskutinės registracijos procedūros. Nicolo mane nusitempia į aikštės gilumą, ten kur stovėjo šis tas, ko nė sapnuose nebūčiau galėjęs susapnuoti, tai išvydęs negalėjau susilaikyti nesušukęs. Priešais mane stovi tamsiai raudonos matinės spalvos „Alfa Romeo 4C Concept“. Jaučiaus tarsi vaikas žaislų parduotuvėje, nežinau iš kurios pusės žiūrėti, kaip geriau fotografuoti, nes ji atrodo pritrenkiančiai. Pasaulis vėl sustojo , aplinkui veiksmas išplaukė tarsi nupieštas akvareliniais dažais; šurmulys nutilo, girdžiu tik savo paties balsą vis kartojantį „4C“ ir negalintį patikėti, kad tai tikra. Vaizdas aplinkui ryškėja, pro ausis prasimuša vis daugiau garsų iš kurių atpažįstu Nicolo balsą, kad metas eiti, nes jis turi susitikti su drauge. Ir gerai, vadinasi galėsiu laisvai, nieko netrukdomas apžvelgti mašinas esančias centre, o jų jau išties nemažai susirinko, kad nesusidarytų chaosas kiekviena markė turi jai paskirtą vietą. „Porsche“ drauge su kitais „Porsche“, „Ferrari“ su „Ferrari“. Mercedesų skyriuje stovi eile sustatyti 4 „Mercedes-Benz 300 SL Gullwing“, kiek tolėliau ir naujasis SLS AMG. Įdomus jausmas kai gali palyginti du automobilius, kuriuos skiria 47 metai. Tačiau šiandien manęs nelabai domina naujasis SLS, yra kai kas dar įspūdingesnio – „Mercedes-Benz 300 SLR“ (1955), kurį vairuos pastovus „Mille Miglia“ svečias, du kartus pasaulio F-1 čempionas Mika Hakkinenas. Šis legendinis modelis, kaip ir daugelis kitų yra paimti iš muziejų, todėl dažnai „Mille Miglia“, apibūdinama kaip „Judantis Muziejus“.
Žingsnis po žingsnio braunuos pro žmonių jūrą, reikia grįžti namo pasikrauti fotoaparatą ir šiek tiek pailsėti, nes vakare bus Startas. Bet einant pro mercedesų skyrių išgirstu kurtinantį garsą, mintyse tik viena mašina - senasis „Mercedes SLR“. Įjungiu filmavimą ir dar energingiau braunuos į priekį aukštai iškėlęs fotoaparatą į viršų. Šiaip ne taip prasiskynus kelią mano spėjimas pasitvirtino. Riaumojimas ir pokšėjimas...gali rėkti kiek nori, bet niekas tavęs vis tiek neišgirs. Kadangi duslintuvai yra keleivio pusėje alkūnėmis skinuos kelią link jų, kad galėčiau dar geriau paklausyti tai ką turbūt visas centras girdi. Mašina apsupta žmonių, visi atrodo pakerėti to ką girdi, tačiau stovi keletas vyrų, kurie užsikimšę ausis. Suprantu jeigu dirbtum su ja kasdien, tada privaloma saugoti ausis, bet dabar jas užsikimšti, tai lyg nenorėti klausyti aistringo merginos kvėpavimo, kuris palydimas trumpais aiktelėjimais. Pritūpus prie pat dviejų išmetamųjų vamzdžių išgirstu pokštelėjimus, kurie yra palydimi silpnų ugnies pliūpsnių kartu su šilta išmetamųjų dujų srove, nuo kurios pradedu ašaroti. Varikliui paskutinį kartą prunkštelėjus patraukiu bendrabučio link. Pakeliui susitinku su „Rolls Royce Phantom“, „Caterham“, lenktynėms paruoštu „Ferrari“.
Pagaliau bendrabučio kambarys, tos 8 valandos praleistos mieste greitai praėjo. Turiu vieną valandą pasikrauti fotoaparatą, persikelti galybę nuotraukų į kompiuterį, kažko užkąsti ir trumpam numigti. Viską atlikus turiu tik 10 min. pagulėjimui, tačiau nuovargis daro savo ir greitai nulūžtu, o lygiai po 10 min. suskamba žadintuvas – metas vėl eiti. Velniop tą nuovargį, tokių linksmybių mieste tikrai nesinori pražiopsoti.
Vaikštau po vieną iš populiariausių vietų Brešoje – „Piazza Arnaldo“ aikštė, kurioje penktadienio ir šeštadienio vakarais susirenka tokių automobilių kaip „Ferrari Italia“, „Lamborghini Gallardo LP560-4“, tokios kaip „Porsche Carrera“ čia yra kasdienybė. Žvelgiu į tolumoje pravažiuojantį „Ferrari F50“. Gaila, kad nespėjau padaryti foto ar video, nes pasak draugo italo, tai buvo vienintelis F50 dalyvaujantis „Ferrari“ parade. Nuliūsti per daug nėra dėl ko, nes vienas po kito grėsmingai atlekia „Ferrari“, tokie kaip F430, „Scuderia“, „California“, 612, 599 bei naujasis „458 Italia“. Vieni ramiau važiuoja, kiti paskatinti italų šūksnių ir raginimų spusteli akseleratoriaus pedalą taip suvirpindami aplinkinių džiaugsmą širdyje bei sieloje. Tačiau vienas „Ferrari“ apart džiaugsmo dozės, sukelia ir didžiulę nuostabą, „Ferrari 599 GTO“. Čia ne šiaip sau „Ferrari“, GTO vardas buvo suteiktas tik trim modeliams per visą „Ferrari“ istoriją taip pažymint jų išskirtinumą ir pašaukimą lenktynėms, šio modelio kaina siekia apie 1.1 mln. litų ir bus pagaminta tik 599, priešais akis pravažiavo bent 7 iš jų. Pasibaigus „Ferrari“ paradui, kelio kryptis buvo pakeista ir beliko laukti tikrųjų dalyvių keliausiančių link Romos. Neužilgo jie pasirodo, mojuodami rankomis, pypindami keistai juokingais signalais, kiti pagavę lenktynių dvasią spaudžia akseleratoriaus pedalą leisdami automobiliui sugroti solo, o priartėdami prie „Red Line'o“ pasigirsta stiprus pokštelėjimas ir perjungiama pavara, o jeigu atleidžia greičio pedalą, garsas lyg slibinas giliai urve atsidustų- pokši ir gargaliuoja.
Pravažiuoja visi 373 automobiliai, jau tamsu, žmonės pamažu skirstosi. Pasilenkti negaliu, jaučiuos visas purvinas, drabužiai kvepia benzinu, akis skauda nuo išmetamųjų dujų, pilvas groja maršus, kojos vos pavelku, bet viduje jaučiu audringą balių. Siela jaučiasi atsigavusi, švari ir be galo laiminga.
Pianinas skambina paskutinius akordus, nuotraukos eina į pabaigą. „Mille Miglia“ – kažkas tokio, ko žodžiais nelabai apibūdinsi. Čia gražu, įdomu, triukšminga, tačiau taip galima apibūdinti kiekvienas lenktynes, kuom „Mille Miglia“ išsiskiria tai emocijos ir kaip stipriai jos gali suvirpinti tavo širdį ir ant kiek giliai jos gali įsiskverbti tau į sielą, tai priklauso nuo paprasčiausio dalyko, kaip stipriai mėgsti mašinas. „Mille Miglia“ - ją geriau vieną kartą pamatyti, nei tūkstantį kartų girdėti.
