Šarpėjaus Morfio pagalbos šauksmas

Laukti šunims įprasta. Kol griš iš darbo, kol pakalbins, kol ras laiko, kol išves pasivaikčioti, kol prisimins, kol pažais, kol pamalonins kąsneliu...Bet šįkart laukimas buvo kitoks. Pats svarbiausias, visa apimantis, persmelkiantis visą esybę. Laukimas kaip malda, kaip meditacija. Šuniškas laukimas. Juk šunys visada (visada, vi-sa-da) laukia tų, kurie juos paliko. Net jei palieka vidury miško, pririštą prie medžio. Palieka žiauriai ir nepermaldaujamai mirčiai iš bado ir troškulio. Pasmerkia ne vienerius metus augintą gyvūną lėtai merdėti, nes jis... serga. Lyg nereikalingą nudrengtą daiktą, kokių kai kurie lietuvaičiai taip mėgsta atsikratyti miškuose. Tokie homo, bet, toli gražu, ne sapiens padermės atstovai. Kurie nieko nenorėjo žinoti nei apie gyvūno slaugymą, nei apie greitą mirtį nešančią eutanazijos adatą. Laimei, Morfiui (toks šio pasakojimo herojaus vardas) pavyko išsivaduoti iš, veterinarijos gydytojų spėjimu, savaitę trukusios kankynės. Klaidžiojantį pamiške besidriekiančioje autostradoje  šarpėjų pastebėjo pro šalį važiavę žmonės. Žmonės, verti žmogaus vardo. Žmonės, kurie nepabijojo į savo mašiną priimti būtybę, atrodančią lyg košmaro herojus... Ką gi, būtent iš košmaro Morfis ir ištrūko... Išsekęs, sudžiūvęs, beveik iki pat žemės nukarusia oda, dėl užleisto odos uždegimo  beveik visiškai nuplikęs, pūliuojačiomis akimis... Ir vis tiek laukiantis. Nežinia, ko labiau: žmogaus, kuris jį išdavė, ar kelionės į vaivorykštės šalį, į kurią jau beveik buvo įžengęs, kai suvokė, kad jį palikęs nebegrįš... Veltui prieglaudos savanorės stengėsi pakelti šuns nuotaiką – išduoto gyvūno akyse atsispindėjo žmogaus žvilgsniu neparėpiami ilgesio horizontai. Prireikė daug švelnių rankų, daug malonių žodžių, ištisos virtinės dienų, kol išduotas pasitikėjimas nedrąsiai pabandė sugrįžti į sužeistą šarpėjaus širdį. Geraširdė veterinarijos studentė pasiryžo padėti Morfiui pasveikti. Ir štai, kova su liga laimėta. Ilgas, mėnesį trukęs gydymas, daug pastangų, ir štai, dar ne Misteris Tobulybė, net ne visiškai pasveikęs, bet, palyginus su tuo, kaip atrodė... Dabar žiūrint į jį bent jau nekilo abejonių, kad prieš save matai šarpėjų. Atrodė, viskas į gerą, bet... Vėl dilema: studentė Morfio laikyti savo namuose nebegalėjo, grąžinti Morfį atgal į prieglaudą buvo ne pati geriausia išeitis – silpnos sveikatos gyvūnui reikėjo nuolatinio dėmesio, rūpestingos priežiūros, kurią priglaudos sąlygomis, kad ir geriausių norų turint, ne taip lengva suteikti. Be to, kiti šunys Morfio kažkodėl nemėgo. Laimei, Fortūna, matyt užsimiršusi, šyptelėjo, ir likimas atsiuntė Morfiui šeimininkus... Kurie vos po kelių mėnesių „pavargo" rūpintis naujuoju augintiniu, ir be skrupulų juo atsikratė. Tiesa, nuo ko pavargo „atsakingieji" šeimininkai lieka paslaptimi – šuo į prieglaudą grįžo ne ką geresnės būklės, nei pateko pirmąkart. Slaugyti prieglaudoje tokios būklės šunį nebuvo jokių galimybių. Laimei (dar vienas blankus Fortūnos šypsnys), atsirado globėjas. Deja, kaip vėliau paaiškėjo, piktnaudžiaujantis alkoholiu... Stiprios globėjo ir alkoholio bičiulystės dėka Morfis vieną dieną vėl buvo paliktas. Šį kartą nebe miške – miesto centre. Pririštas kaklaraiščiu prie suoliuko. Šuns išvaizda sukėlė šoką jį radusiam žmogui. Išsiaiškinęs situaciją šis ėmėsi nelaimėlį globoti ir gydyti pats. Tačiau... Neužilgo globėjas išvyksta į užsienį. Morfis per silpnas, kad jį butų galima laikyti prieglaudoje, per daug nuskriaustas likimo, kad vėl eitų iš rankų į rankas. Kitaip sakant, jam verkiant reikia tikrų šeimininkų. Ir reikia skubiai. Labai skubiai. Nes su kiekviena diena laikas (jo nedaug) tirpsta, o įtampa ir nežinia dėl Morfio likimo auga. Dabar jis jau ne tas raukšlėtas pliušinis meškiukas, kokius matomome veislynų puslapiuose, arba švytinčių naujųjų savininkų rankose. Dabar jis – nutrintas, nušiuręs meškinas. Nepatrauklus, nevertas išskirtinio dėmesio, nekeliantis susižavėjimo. Bet... Kažkodėl žiūrint į jį atmintyje išklyla tas nutampytas, aplamdytas, gerokai padriskęs žaisliukas, be kurio negalėdavai užmigti. Kurį mama nuolat grasindavo išmesianti. Bet kuris buvo visų brangiausias, nes jį mylėjai. Ir giliai širdyje tikėjai: jis irgi tavimi rūpinasi, jis, tavo talismanas. Toksai ir Morfis. Žmogus, pasiryžęs jį išgelbėti nepasipuikuos naujuoju augintiniu prieš kaimynus. Galbūt netgi draugai pirštą ties smilkiniu pasukios – atseit, kam tau, žmogau, tas rūpestis (o rūpesčio prireiks daug). Atsakymą į šį ir kitus panašius klausimus žinos tik jiedu. Juk gerus darbus visada taip sunku argumentuotai paaiškinti... Ką jau kalbėti apie tikrą draugystę... Norintys padeti Morfiui ir suteikti jam pastovius namus gali skambinti tel. 8 600 76440. Paskutinėse nuotraukose – Morfis, pirmą kartą patekęs į SOS gyvūnų prieglaudą, pirmose –taip jis atrodo dabar. Aut. Ugnė  Nedzinskaitė