Smurtas šeimoje prieš moteris – ne pati kalta
Atrodo, kad daugelis bent teoriškai pripažįsta, primityviai tariant, kad „smurtas – blogai“. Bet, deja, kai kalbama apie smurtą šeimose, o dar blogiau – apie smurtą šeimose prieš moteris, viskas apsiverčia. Esame įpratę smerkti tą, kuris įvardija ir skundžiasi problemomis: auka paverčiama savo pačios budeliu, o budelis – vargšeliu, kuris „neišlaikė“, suklydo ar dar kokį velnią... Absoliučiai dauguma komentarų ir reakcijų apie smurtą šeimose būna: „pati kalta“. Pati kalta, kad ištekėjo, pati kalta, kad pastojo, pati kalta, kad muša, pati kalta, kad ją prievartauja. Smurtautojo elgesys yra teisinamas, nes, visuomenės nuomone, jis – tas, kurio nepalaikė, tas vienintelis, kuris patiria įtampą, todėl įgauna savotišką neliečiamybę, kad ir kaip besielgtų.
Be abejo, ne kaltų ieškojimas yra svarbiausias, bet, kad išspręstum problemas, turi žinoti jų priežastis. Faktas, kad ne vien vyrai tampa pagrindiniais smurtautojais šeimose, nereiškia, kad nereikia kalbėti apie smurtą prieš moteris. Vienos problemos nenustoja egzistuoti vien todėl, kad egzistuoja kitos.
Nevyriausybinių organizacijų duomenimis smurtą šeimose patiria kas trečia moteris. „Smurtas prieš moteris šeimoje – tai visi tyčiniai fiziniai, psichologiniai, ekonominiai, seksualiniai vieno šeimos nario – dažniausiai vyro veiksmai kito šeimos nario – dažniausiai moters atžvilgiu, jeigu šie veiksmai pažeidžia jos, kaip pilietės ir asmens, konstitucines teises ir laisves bei sukelia jai ekonominę, fizinę, psichinę ar moralinę žalą“. Kodėl smurto mastai tik didėja? Todėl, kad tiek negatyvi viešoji nuomonė, laikanti smurtą „privačiu šeimos reikalu“, tiek įstatyminė bazė, suteikianti galimybę apkaltinti tik privataus kaltinimo būdu, ir toliau leidžia smurtautojui išlikti nebaudžiamam, ir, žinoma, išvengti atsakomybės už tai, kad griauna ne vien savo sutuoktinės/draugės, bet ir vaikų gyvenimus. Statistika rodo, kad smurtą šeimoje matę (o tuo labiau patyrę) vaikai patys užaugę tampa smurtautojais, arba smurto aukomis.
Spektaklis „Tu šiandien dar neverkei, kale, arba tikroji Eglės, žalčių karalienės, istorija“
2008 m. įvyko tragikomedijos, režisuotos R.Vikšraičio premjera, paremta autentiška aktorės Editos Kauzaitės gyvenimo istorija. Tai istorija apie šeimą, kurioje vietoj pagarbos karaliauja agresija, vietoj meilės tvyro psichologinis ir fizinis smurtas. Spektaklis vien jau dėl savo aktualumo („Lietuvoje kas trečia moteris – „Eglė“) ir tabu laužymo negali būti vienareikšmiškai blogas.
Lapkričio 26 dieną Vilniuje rodytas „Elfų teatro“ spektaklis buvo Tarptautinės socialinės akcijos „16 Aktyvumo dienų prieš smurtą prieš moteris“ programos dalis.
Pati vaidinimo pradžia privertė susimąstyti: „Na, jei čia visą laiką taip bus, kažin ar atlaikysiu“... Taiklios frazės, judesiai atskleidžia absoliučią ir sunkiai pakeliamą psichologinę įtampą. Patiko pasakiškųjų („Eglės, žalčių karalienės“) ir „realistiškųjų“ įvaizdžių bei scenos bei „žiūrovų“ erdvių tarpusavio derinimai, kurie kartu suteikė atpažinimo įspūdį. Ne visada atrasdavau, kai kurių „dainingųjų“ intarpų motyvacijos, bet galbūt taip norėta sušvelninti emocinį krūvį... Atkreiptinas dėmesys, jog pagrindinė veikėja „mama“ turbūt daugiau negu pusę spektaklio tylėjo (kas turi ir alegorinę reikšmę), bet, nepasaint to, puikiai perteikė emociją. „Tėtukas“ taip pat įtaigus, kūno kalba puikiai papildantis cinizmo ir menkavertiškumo kupinus žodžius.
Viso veiksmo intensyvumas tarsi banguoja, silpnesnes scenas keičia stipresnės ir atvirkščiai. Džiugu, jog išvengta bereikalingo rėkimo ir melodramatizmo, o vietoj to veikiama psichologiškai sudėtingesnėmis ir paveikesnėmis priemonėmis.
Bet kaip socialinę problematiką nagrinėjančiam ir stereotipus laužančiam spektakliui turėčiau kelis pastebėjimus būtent todėl, kad ne visus stereotipus sulaužo.
Veiksmui persiritus į antrąją pusę, prasideda žiūrovo „valios ugdymas“, nes norisi, „kad greičiau baigtųsi“: imamasi žiūrovui paaiškinti despotizmą šeimoje lėmusias priežastis. Visų pirma, „tėtukas“ įvardijamas kaip alkoholikas ir vagis, kas vėlgi patvirtina vieną iš mitų, jog smurtas šeimose – tik asocialių šeimų „užsiėmimas“. Dar paaiškėja, kad vaikystėje nepatyrė motiniškos šilumos (vadinasi, „kalta lieka“ kita moteris), išgyveno pedofiliją, žodžiu, tarsi yra pateisinamas ir motyvuojamas jo, suaugusio žmogaus, elgesys kitų atžvilgiu.
Kaip sakė vienas iš vaikų: „kodėl jo nužudyti negalima, bet jis gali žudyti mus?“ Veikėjas, ant šaldytuvo surašęs „šeimyninio gyvenimo instrukciją“ („1. Šviesą įjungti draudžiama, kas paims iš stalčiaus elektros lemputę, gaus per srėbtuvę. 2. Vandens čiaupą atsukti draudžiama, nes sugadinsit, svoločiai. 3. Į šaldytuvą nosį kišti draudžiama – maistas kiekvienam bus atseikėtas pagal nuopelnus. 4. Viryklės neliesti, nes sugedusios rankenėlės, aš jas paslėpiau, niekada nerasit, kvailiai. 5. Buto durų niekam neatidaryti, su kaimynais nekalbėti. 6. Ant fotelių nesėdėti. 7. Tu šiandien dar neverkei, kale!“), mano nuomone, kategoriškai nevertas būti teisinamas nei teatre, nei gyvenime... O iki negalėjimo patetiška scena „su meškiuku“ rimtai kėsinosi sugadinti visą spektaklį.
Taip pat nelabai įtikinamas ir klausimas, ar apskritai reikalingas, „mamos“ paslapties atskleidimas, jog „ji niekada jo ir nemylėjo“, nes tarsi implikuoja, kad tokį elgesį pati šiek tiek išprovokavo (vėlgi – stereotipų patvirtinimas).
Tad spektaklis (be antrosios dalies) „Tu šiandien dar neverkei, kale, arba tikroji Eglės, žalčių karalienės, istorija“ yra vertas dėmesio ir kaip reiškinys, aktualizuojantis rimtą visos visuomenės problemą, ir kaip meno kūrinys.
Na, o savo ruožtu, palinkėčiau frazę „pati kalta“ pakeisti klausimu: „gal reikia pagalbos?“...
