Lapkričio 25 d. į „Kauno viešosios bibliotekos“ salę rinkosi žmonės. Visi jie skubėjo susitikti su rašytoju Sigitu Parulskiu, Skaitytojų klubo aktyvistų organizuotame vakare.
Labai nustebino įvairus lankytojų amžius: nuo vaikų, dar nepažįstančių raidžių ir atlydėjusių tėvelius, iki šiuolaikine literatūra besidominčių senjorų. Šio rašytojo, dramaturgo, eseisto gerbėjai turėjo galimybę klausti autoriaus ko tik širdis geidžia, siųsdami klausimus į „Skaitytojų klubo“ elektroninio pašto dėžutę. Savaime suprantama, jog bendravimas su autoriumi tapo klausimų–atsakymų vakaru. Aštrialiežuvis rašytojas stengėsi atsakyti į visus jo gerbėjų užduotus klausimus, tačiau kai kurie iš jų buvo, švelniai tariant, nelogiški ir nesuprantami. Buvo paliestos tiek kūrybos, tiek asmeninio gyvenimo temos: nuo „Kokį kūrinį dabar rašot?“ iki „Ar mokate plaukti?“.
Susitikimo kaltininkas į ne itin logiškus klausimus atsakinėjo su neslepiama pašaipa ar tiesiog išraiškingais gestais, mimikomis arba po tylos pauzės užtęstu „nežinau“. Galimybę klausti turėjo ne tik klausimus elektroniniu paštu atsiuntę skaitytojai, bet ir esantys salėje, tačiau tokių dažniausiai atsiranda vos vienas kitas. Šis renginys taip pat buvo ne išimtis. Matyt, lietuviai tikrai kuklūs ir nenori išsiskirti net garsiai užduodami klausimus.
Jau susitikimo pradžioje paklaustas, kaip prisistato nepažįstamiems žmonėms, S.Parulskis šmaikščiai atsakė, kad jei tie nepažįstamieji – moterys, tuomet dažniausiai prisistato biržos makleriu, kadangi moterims ši profesija priimtinesnė nei rašytojo.
Daugiausia klausimų autorius sulaukė, žinoma, apie kūrybą. Rašytojas prasitarė, kad kūrybingiausi jo mėnesiai – rugsėjis ir spalis, o vasarą rašo daug tiesiog todėl, kad nėra ką veikti. Lapkritį S.Parulskis vadina mėnesiu „be valios“, kai rašytojas pamiršta net išsivalyti dantis. Tai pats sunkiausias ir nedarbingiausias mėnuo metuose, galbūt todėl buvo taip sunku jį prakalbinti, o paprašius ką nors paskaityti iš savo kūrybos jis pareiškė: „Pasiskaitykit patys, bibliotekoj gi esat.“ Iš esmės, žinant rašytojo būdą, tai nieko neįžeidė ir nenustebino.
Kaip ir kiekvieną rašytoją, taip ir garsųjį Sigitą Parulskį ištinka „tuščio lapo sindromas“ ir nenuostabu, kad tai įvyksta būtent mėnesį „be valios“. Tuomet kūrėjas su jam būdinga savikritika ir ironija, neslėpė, jog geria degtinę, bet ne todėl, kad aplankytų idėjos, jam tiesiog skanu. Kitu būdu kaip pralenkt „tuščio lapo sindromą“ rašytojas įvardija kantrybę – ,,reikia ilgai sėdėt sėdėt vis pakeičiant sėdynę ir galiausiai kažkas vis tiek bus išsėdėta“, o jei ir tai S.Parulskiui negelbsti, tuomet jis verčia tekstus, kas reikalauja mažiau kūrybinių idėjų.
Idėjos S.Parulskiui gimsta netikėtai. Taip nutinka net vedžiojant šunį, tačiau jis nestveria popieriaus lapelio ir neužrašinėja minčių ir ne todėl, kad turėtų labai gerą atmintį, o todėl, kad pats neįskaito ranka rašyto savo rašto. Staiga į galvą šovusias mintis rašytojas užrašinėja mobiliajame telefone.
Knygos Sigitui Parulskiui – tai organizmai, diktuojantys sąlygas ir taisykles. Pradėjus diskutuoti apie gerą ir blogą literatūrą, autorius teigė, jog geros knygos atrodo tos, kurios užduoda klausimą, o blogos – kurios atsako. Jam būtų maloniau, kad jo kuriama literatūra atsakytų į klausimus.
Privalu ieškoti kūrinio rakto pačiam skaitytojui, o jei jis nerandamas, anot S.Parulskio, kaltas pats skaitytojas arba rašytojas yra asilas. Rašytojo gebėjimas sujungti du skirtingus skaitytojų sluoksnius jam pačiam atrodo privalumas. Sigitas Parulskis geba sujungti intelektualųjį ir paviršutinišką sluoksnį. Kūrinys privalo perduoti žinią, o tokioje daugiasluoksnėje kūryboje kaip S.Parulskio, žinią randą tiek intelektualus skaitytojas, tiek paviršutiniškai skaitantysis. Turbūt todėl rašytojui būdinga tema – žmogaus tragikomiškumas, kas būdinga kiekvienam žmonių sluoksniui.
Rašytojas teigia nesureikšminantis logikos, ir sako, kad jo kūriniuose jos ieškoti net ir nevertėtų. Autoriaus teigimu, svarbu, kad rašytojas duotų skaitytojui tai, ko skaitytojas ir nori. Dviejų sluoksnių – gilaus ir paviršinio – sulydymas yra esmė to, kad skaitytojas tave suprastų. Svarbu, kad žinia pasiektų skaitytoją naudojant/atrandant tam tikras formas.
S.Parulskis kalbėjo apie tai, kad knygų herojų jis netapatina su savimi. Biografijos jo knygose nėra. Žinoma, gyvenimišką patirtį panaudoja, bet tapatinti nereikėtų. Nemažai dėmesio buvo skirta jo lyrikos darbams. Kaip ir prozoje, juose lyrinio „aš“ nereikėtų tapatinti su pačiu autoriumi. Kaip teigia Sigitas Parulskis, jam rašymas antruoju asmeniu arčiausiai širdies. Trečiasis asmuo per daug visažinis, o rašant pirmuoju asmeniu labai lengva identifikuoti rašytoją. Jo manymu rašymas antruoju asmeniu kiek šizofreniška. Paklaustas, ar galėtų išsižadėti savo kūrybos, kaip tikras lietuvis S.Parulskis atsakė, kad priklausytų nuo to kiek pasiūlytų. Gyventi juk reikia.
Svarbiausia žinia, kurią išsigirdo apsilankę Sigito Parulskio gerbėjai – tai išduotas kitos rašytojo knygos pavadinimas, kuri kaip tradicija pasirodys knygų mugėje ir vadinsis „Prieš mirtį norisi švelnaus“. Pasak autoriaus, būsimos knygos žanrą nusakyti nelengva –tai bus surinkti tekstai, bus ir esė žanro kūrinių. Susitikimo pabaigai, Sigitas Parulskis, ironiškai padėkojo už protingus klausimus ir atsiprašė už kvailus atsakymus.
Susitikimui pasibaigus iš salės išeinantys žmonės šypsojosi ir aptarinėjo įvykusį susitikimą su autoriumi. Paklausus, ko tikėjosi eidami į susitikimą ir paprašyti pasidalinti įspūdžiais jie noriai bendravo.
Senjoras, prisistatęs Jonu, džiaugėsi, jog yra tokių reginių, nes senam žmogui smagu prasiblaškyti. Kartu su juo atėjusi Ona stebėjosi žmonių gausa: ,,Nemaniau, kad tiek žmonių susirinks“. Jaunesnė auditorijos dalis stebėjosi S.Parulskio bendravimo įpročiais. Septyniolikmetis Tadas, apie renginį sužinojęs iš klasės draugės, sakė: ,,Pasikėlęs jis kažkoks“. Jo klasės draugė nusikvatojusi paklausė: „O tu nors vieną jo knygą skaitei?“ „Ne.“, – atsakė vaikinas. Negalėjau nepaklausti ar po susitikimo jis norės pasidomėti tuo, ką autorius kuria: ,, Taip. Pasižiūrėsiu. Turėtų būt įdomu“. Agnė, ant rankų laikiusi savo trimetį sūnų sakė, jog į susitikimą atėjo, nes norėjo gyvai pamatyti autorių ir tiesiog patikrinti kiek jo yra knygose. Paklausta ar nenusivylė atsakė: ,,Tikari ne. Tokių susitikimų reikėtų daugiau. Įdomu iš arčiau pamatyti autorių.“
Štai toks buvo susitikimas su Sigitu Parulskiu. Tai buvo ne tik proga pamatyti autorių iš arti, bet ir su juo pabendrauti. Kaip ir dauguma, apsilankiusių renginyje, norime padėkoti Skaitytojų klubui už šaunią iniciatyvą ir paskatinti šios veiklos srities neapleisti.
Teksto autorės: Inga Kananavičiūtė, Monika Žutautaitė, Asta Kurganovaitė
Nuotraukų autorė: Rasa Ambraziejienė
