Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Spektaklio recenzija: „Atsitiktinis žmogus“

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Monospektaklio pobūdžio vaidinimą nėra ypač lengva stebėti, tačiau „Atsitiktinis žmogus“ nėra sunkus spektaklis.

Vilniaus mažajame teatre rodomas spektaklis „Atsitiktinis žmogus“ pagal to paties pavadinimo Yasmina Reza pjesę Lietuvos scenoje (konkrečiai – Rusų dramos teatre) debiutavo dar 2010-ųjų vasario 5 d.

Tai – Jono Vaitkaus režisuota tragikomedija (bent taip ją vadina) apie dviejų nepažįstamų žmonių susitikimą traukinio kupė, keliaujant iš Paryžiaus į Frankfurtą. Jis – rašytojas Polis Parskis (vaidina Arvydas Dapšys), ji – jo kūrybos gerbėja Marta (aktorė Goda Piktytė).

Manau, kad teatras – tai ta vieta, kur atėjęs žiūrovas turi savotiškai dirbti: suprasti ir dekonstruoti tai, kas yra rodoma, o ne bukai, išsidrėbęs patogioje kėdėje laukti, kol kas pralinksmins… Tad spektakliui prasidėjus lėkštais juokeliais apie „šikimą“ ir kaip sunku tai daryti, nejučia tapo nejauku: negi visas spektaklis bus toks? Juk nepabėgsi... Laimei, rašytojui P.Parskiui ėmus gilintis į save, buvo galima nurimti. Nors scenoje buvo du aktoriai, labiau norėtųsi tai pavadinti monospektakliu, nes veikėjai kalba ne tarpsusavyje ir ne vienas kitam. Dinamiškai pasikeisdami jie kuria savotišką dialogą, paremtą vidine išpažintimi, su publika. Kritiškai mąstydami apie savo gyvenimus, jie kalba apie daug temų (kūrėjo ir kūrybos santykį, senėjimo proceso, konkurencijos, kartėlio, savivertės, meilės ir kt.), pereina per visą nuotaikų skalę. Visa tai daroma ne „pirštu baksnojant“, o subtiliai ironizuojant, bet išlaikant vientisumą. Džiugu, kad komiški intarpai nėra perspausti ir pritempti, negadina bendros nuotaikos įspūdžio.

Aktorius Arvydas Dapšys – klasikinio, sakytume, sukirpimo aktorius, kurį, kaip labai dažnai būna, pažiūrėjus ne vieną spektaklį (R.Tumino „Maskaradas“ ir „Belaukiant Godo“, Eric Lacascade „Dėdė Vania“) galima atpažinti ir nuspėti: tam tikras manieras, balso tonacijas, mimikas. Šįkart jo atliekamas vaidmuo tiesiog leido ramiai mėgautis intelektualumu, išbaigtomis, įvairiomis, bet vientisomis emocijomis, pernelyg nestebinant ir nešokiruojant. Šokiravo nebent tai, kad vienas iš žiūrovų buvo taip įsijautęs į spektaklį, kad net komentavo (pakankamai garsiai, jog buvo girdėti visoje salėje) aktorius. Bet šie nepasimetė, kelis kartus atsakė, tad vietomis galėjo pasirodyt, kad „gal čia taip turi būti“. Kitaip tariant, tikriausiai dar niekada „teatras – teatre“ epizodas taip nepasiteisino, kaip vakarykščiame spektaklyje...

Kauno dramos teatro aktorės Godos Piktytės vadinama Marta yra susižavėjusi rašytojo kūryba, praeities besiilginti moteris, kurios išsakomos mintys, tiksliau, jų stiprumas, kuriantis femme fatale įvaizdį man šiek tiek disonavo su bendru pateikimu. Trūko kažko ekspresyvesnio,  gal piktesnio... Taip sąmoningai kaip Marta mąstantis žmogus neturėtų būti toks kuklus.

Kaip niekada norisi pagirti skambėjusią muziką, kurios „užgrojimas“ buvo ne kaip fonas, ne kaip intarpas, turintis užpildyti tuščias vietas, bet kaip „lygiateisis narys“ labai laiku ir vietoje papildantis.

Monospektaklio pobūdžio vaidinimą nėra ypač lengva stebėti, tačiau „Atsitiktinis žmogus“ nėra sunkus spektaklis. Mane truputį stebina tragikomedijos žanras, nes jokios tragedijos ten nėra. Taip pat stebina kai kuriuose interviu perskaitytos mintys, jog tai spektaklis apie senukus: arba taip norėta apsidrausti, arba kažkas tiesiog nebuvo padaryta. Pati pjesė yra labai šauni, daugelis jos minčių gali būti cituotinos, gaila tik, kad nėra galimybės jos perskaityti „asmeniškai“.

„Atsitiktinis žmogus“ – vidutinio, bet vidutinio labiau į gera, kalibro spektaklis, balansuojantis ant plonos komizmo ir rimtumo linijos.

P.s. Ar kas nors mums (ypač visokie spektakliai, knygos, muzika) patinka labai priklauso nuo mūsų pačių skonio: daug ką galime nuvertinti (ar pervertinti) vien dėl savo asmeninių lūkesčių (ne)pateisinimo. Svarbiausia mūsų pramogų „užduotis“ yra suteikti tai, ko tikimės. Todėl labai svarbu iš anksto žinoti, nuspręsti „ko tikėsimės“, kad galėtume atsirinkti, „kur eiti“. Tad jis tikrai neskirtas tiems, kurie norės kriuksėti, knarkti, vaikščioti į tualetus ir kitaip šėlti salėje.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt