Ar daug matėte filmų, kuriuos žiūrėdami norėdavote, kad jie nesibaigtų? Kaip ir gyvenime, taip ir filmuose – viskas kažkada baigiasi, nesvarbu tai buvo gerai ar blogai. O šis, bendras australų ir prancūzų režisierės Julie Bertucelli darbas, sukurtas pagal australų rašytojos romaną, yra tarsi pasaka, kuri baigiasi netekus pačio artimiausio žmogaus, keturiems vaikams – mylinčio tėčio, o mamai nuotabiaus vyro. Po pasakos seka realybė, su kuria tenka susidurti visai šeimai – bandymas išgyventi. Susiduriama su finansinėmis problemomis, bandoma gyventi su, iš pirmo žvilgsnio, draugiškais kaimynais, o ir pačios šeimos bendras ryšys blėsta.
Šios kino juostos šūkis: „Likimas yra gamtos jėga“. Tuo ir bandoma žaisti visame filme. Jauniausioji dukra Simona vis dar netiki, kad prarado savo artimiausią tėtį, kuris jai buvo kaip superherojus. Todėl ji įsivaizduoja, kad tėvo siela įsikūnija į šalia augantį, įstabaus grožio medį ir priverčia patikėti net motiną, kad tėtis šeimą ir toliau saugo ir su jais bendrauja medžio pavidale. Tas pats medis „matydamas“, kad vaikų motina negali susitaikyti su vyro mirtimi, nuveda ją į kito glėbį. Tačiau viskas turi savo pasekmes ir likimas toliau „pokštauja“ siųsdamas įvairiausius išbandymus šeimai ir visaip bando išlaikyti visus kartu ir juos sustiprinti.
Juosta kupina stiprių, sunkių išgyvenimų, kurie sumaišo mintis ir po to siunčia šiltus jausmus, bandant išlaikyti prie ekrano kiekvieną žiūrovą. Ir jiems pavyksta! Visiškai nesinori, kad istorija baigtųsi, nėra noro pabėgti nuo tų jausmų, kuriuos išgyvena filmo veikėjai. Tik norisi, kad vėl prasidėtų pasaka, kuri juostos pradžioje truko tik kelias minutes, tačiau per jas užbūrė.
Ne veltui romanas rašytas Australijos kontekste, tai puikiai atsispindi filme. Australijos gamta ypatinga, ji itin graži ir tai parodė operatoriai savo profesionaliu darbu. Tačiau netrūksta ir tos pačios gamtos grėsmių, pradedant sausromis, kurių metu įstatymu ribojamas vandens naudojimas ir baigiant dideliais uraganais, kurie pridaro daug žalos ne tik gamtai, miestams, žmonėms, bet kartais negrįžtamai pakeičia jų gyvenimus.
2010 metais debiutavęs filmas iškilmingai uždarė Kanų kino festivalį. San Paulo filmų festivalyje buvo nominuotas geriausio filmo kategorijoje, o Australų filmų instituto apdovanojimuose gavo net keturias nominacijas, tarp kurių viena skirta jaunajai aktorei Morgana'i Davies už geriausią vaidmenį. Manau, kad jos kelias į didžiąją sceną prasideda kaip tik nuo šio filmo, nes ji su savo darbu susitvarkė puikiai.
Filmas apie netektį užklumpančią pačiu netikėčiausiu momentu ir bandymą su ja kovoti įvairiausiais būdais. Juosta kupina dramos, ašarų, šiltų jausmų, kartais net juokingų situacijų, kurios padaro viską taip, jog jautiesi lyg gyvendamas kartu su filmo veikėjais.
