Šią savaitę Kaune startavo jau 21-asis „Tarptautinis šokio festivalis AURA 21", tiesa, kiek pakeitęs savo pavadinimą, o programą papildęs šokio, tekstilės ir vizualiųjų menų bendrais projektais. Kaip ir kasmet, festivalyje dalyvauja daugybė svečių iš užsienio: savo pasirodymus rengia Bulgarijos, Vengrijos, Belgijos, Italijos, Izraelio, Lenkijos bei kitų šalių atlikėjai.
Vienas labiausiai lauktų ir daugiausiai reklamuotų pasirodymų - tai festivalio šeimininkų - Kauno šokio teatro Aura spektaklis „Medėjos", įvyko „Girstučio" kultūros ir sporto centre. Penktadienio vakarą į spektaklį susirinko minia žmonių, pasiruošusių pamatyti įdomų reginį ir bespėliojančių, kuo šįkart pradžiugins stebinti mėgstantis Auros kolektyvas. Ir nustebimas tikrai įvyko, tik kiek anksčiau nei tikėtasi. Renginiui vėluojant jau gerą pusvalandį ir žmonėms laukiant už salės durų, ėmė kilti nepasitenkinimas: vieni svarstė, ar verta dar ilgiau laukti, kiti naršė internete, ieškodami, ar turės kuo grįžti namo taip vėlai, kiti diskutavo, kodėl visi spektakliai vėluoja po pusvalandį, dar kiti skundėsi, kad be reikalo taip skubėjo. Prabėgus dar keletai minučių į laukimo salę įėjusi teatro vadovė Birutė Letukaitė pranešė, kad sprogo viena iš lempų, žlugo visos dienos darbas ir dabar reikia iš naujo atstatyti apšvietimą. Vis dėlto spektaklis neatšauktas, o žiūrovams pasiūlyta palaukti dar pusvalandį, kol viskas bus sutvarkyta. Ir iš tikrųjų - šiek tiek po aštuonių, vėluodamas daugiau nei valandą, renginys prasidėjo beveik pilnoje žmonių salėje.
Šokio spektaklis „Medėjos" pasakojo apie moteris, kurios žudo savo vaikus. Jo metu tvyrojo niūri, tamsi atmosfera, nes pasirinkta itin skaudi ir jautri tema. Tiesą pasakius, spektaklio pradžia priminė siaubo filmą ne tik dėl paslaptingos muzikos, tamsaus apšvietimo, bet daugiausiai dėl solistės Skaidros Jančaitės savito balso bei aprangos, kurie ją pavertė tarsi ragana, kartojančia neaiškius užkeikimus ar nusivylusią, perkreiptą skausmo bei kiek išprotėjusią moterį, šaižiai rėkiančią, aimanuojančią ir besipurtančią.
Spektaklis yra gerai apgalvotas ir turtingas meninėmis priemonėmis: jame susipina net keli šokio stiliai, vaidyba, dainavimas, ypač gerai yra parinkta muzika, sukurianti puikiai siužetą atitinkančią atmosferą. Nors vaidybos jame buvo daugiau nei paties šokio, tačiau atlikėjai puikiai perteikė visas emocijas tiek išraiškingais veidais, tiek plastiškais judesiais, tiek balsais. Nepaisant kelių akimirkų, visas pasirodymas buvo tamsus, netgi depresiškas, parodantis sunkų moters gyvenimą bei sunkius sprendimus. Po spektaklio išeinantys žiūrovai diskutavo apie jo mintį, o nuomonės buvo prieštaringos. Vieniems pasirodė, kad paslėpta labai gili mintis, kitiems jos visai nebuvo arba ji buvo tiesmuka, dar kiti šį pasirodymą lygino su anksčiau matytais festivalio spektakliais ir sakė, kad „čia bent jau buvo spektaklis". Bet iš tikrųjų spektaklio mintis priklauso nuo kiekvieno žiūrovo - pasirodymai, kuriuose yra paliekama vietos žmogaus fantazijai ir interpretacijoms, atskleidžia mūsų vaizduotės mastą bei leidžia įžvelgti tai, ką patys norime pamatyti. Šis spektaklis tikrai suteikė progą panaršyti savo viduje ir paieškoti atsakymo.
Nuotraukos Justino Krisiūno ir Svetlanos Baturos
