Truputi to, kas gali suartinti

Indrė Reiponaitė Pabandykite įsivaizduoti, jog vieną rytą atsikėlėte ir dėl užmaršumo ar didelio tingulio neišsivalėte dantų. Kai prisiminėte, jūs pagalvojote, jog nieko tokio, tai juk tik vieną kartą. Bet taip pat, dėl tos pačios nepaaiškinimos priežasties, tai pamiršote padaryti ir vakare. Nieko tokio – išsivalysite ryte. Ryte prabudote ir pajutote, jog burnoje tiek apnašų, kad jas valyti reikėtų mažiausiai 5 minutes ir vėl...lyg netyčia, užmiršote išsivalyti dantis. Atėjus pietums nemalonūs pojūčiai truputėlį užsimiršo, juk jau gėrėte kavos ir valgėte cepelinus valgykloje. Bet štai, kai grįžote namo ir ruošėtės eiti miegoti, vėl aplankė nemalonus pojūtis, lyg jūsų burnoje būtų įsikūrusi liekanų perdirbimo įmonė, nesilaikanti sanitarinių sąlygų. Norėtumėte išsivalyti dantis, bet vietoj to sukramtote vieną kitą gabalėlį gumos. Nemalonus pojūtis lyg ir dingsta, bet tik iki kito ryto... Sakote, koks idiotas galėtų pamiršti išsivalyti dantis? Logiška. Ir galima pabandyti vietoj išvalyti parašyti nešiukšlinti, o vietoj dantų parašyti aplinkos.  Kas iš to išeina? Eilinis vaizdelis: jeigu vieną kartą numesiu, juk nieko tokio, aš tik kartą. O kaimynas Jonas pamatęs, kad numetėte popierėlį pagalvojo: „Na, jei jau Petras gali kartą, tai ir aš nieko blogo nepadarysiu“. Tada tą vieną kartą padauginkime iš 6 000 000 000 ir gausime neprastą šiukšlyną. Ir dar tų vienų kartų dažniausiai būna ne vienas. Ir taip sukasi užburtas ratas. Ir nereikia burbėti, kad savivaldybės nepasirūpina šiukšliadėžėmis ant kiekvieno kampo. Priimkite tai kaip asmeninę paslaugą jums. Kodėl? O jūs įsivaizduokite, sėdite pievutėje parke (ir tikėkimės aplinkui nėra nei vienos šiukšlės) ir išgėrę kokį nors gaivųjį gėrimą suprantate, kad nėra kur išmesti likusios taros. Tada pasisukate į gražųjį Praniuką ir pasiūlote jam eiti kartu ir išmesti. O jeigu jau abiems labai patiks pasivaikščiojimas, tai paieškokite ir geltonojo ar žaliojo konteinerio. Išnaudokite tolimas distancijas iki šiukšlinių romantiškiems pokalbiams ir galbūt taip atrasite savo gyvenimo meilę arba bent jau gerą draugą. Taip, iš tikro rūšiavimas ir nešiukšlinimas nėra toks sudėtingas mechanizmas, kaip kartais skamba. Viskas priklauso nuo požiūrio ir noro. Galima į tai žiūrėti rimtai, galima žiūrėt linksmai ar kūrybiškai. Vis tiek svarbiausia lieka noras keisti aplinką, kurioje gyveni ir gražinti ją ne tik per „Darom“ akcijas, bet kasdien. Prisiminkite pavasarines talkas kaime, pas močiutę, kai susirenka visa didelė šeima. Juk būna smagu, tiesa? O vakare visi susėdę prie krosnies geria arbatą ir dalinasi pasakojimais, kaip kam sekasi. Kažką panašaus galima pabandyti nuveikti ir su savo namo kaimynais ar draugais. Reikia tik truputėlio noro ir užsispyrimo, na ir dar mokėt pazyst, kad visi sutiktų. Bet tos kelios valandos kartu dažniausiai būna vertos to. P.S. Ir žinote, prisimenu save praėjusių metų rudenį, lyg Don Kichotą, kariaujančią su vėjo malūnais ir girdinčią pašaipius klausimus „Tai gal ir šitą kaulą surūšiuojam?“. Pasirodo ir vėją galima sutramdyti, o geri įpročiai greitai prigyja. Kaip natūralu yra valytis dantis, taip kasdien vis natūraliau mano buto draugai gerai pagalvoja, kur mesti popierių ar plastmasę. Pabandyk!