Po trejų metų pertraukos bohemiečių „Užburtoji fleita“ vėl suskambėjo. Iki šiol „Užburtoji fleita“ – daugiausiai kartų pasaulyje rodyta opera, kurioje susiburia meilė, neapykanta, svajonės ir gražūs jausmai. Gera nuotaika, paprastas ir santūrus humoras lydėjo viso spektaklio metu. O stebuklingo pasaulio vaizdavimas senovės Egipte netradiciškai sukūrė paslaptingą atmosferą, kupiną paslapčių ir įvairiausių simbolių.
Šį kartą lietuviams jau gerai pažįstamus veidus – Edgarą Montvydą, Asmik Grigorian, Rafailą Karpį ir kitus pakeitė jaunesnioji solistų karta – Kęstutis Alčiauskis, Joana Gedmintaitė, Arūnas Malikėnas, Lauryna Bendžiūnaitė ir kiti.
Daugelis, tikriausiai, taip ir nesuprato, kas iš tikrųjų yra opera. Teko matyti ne vieną žiūrovą, kuris nuolat muistosi, ieško akimis solistų, nors jų ten net nėra arba jų buvimas tuo momentu tikrai ne esminis. O dažnai tereikia klausytis muzikos ir jos ritmo, kurio daugelis iš tikrųjų taip ir nešgirsta. O juk muzika kalba pati už save.
Tai, kas matoma plika akimi, žiūrovui paprasčiau. Iki paskutinės detalės apgalvoti kostiumai pakerėjo daugelį. Kai kurie iš jų jau matyti XYZ elektroninės operos scenoje, bet ne mažiau žavingi savame kontekste.
Gintarą Rinkevičių šį kartą pakeitė dirigentas Ričardas Šumila, kuris taip pat puikiai suvaldė orkestrą, kurio atliekamos muzikos kokybe abejoti nereikėjo. O Nakties Karalienės (Joana Gedmintaitė) arija ir Papagenų duetas sulaukė daugiausiai žiūrovų plojimų, kuriais kitose scenose atlikėjų nelepino.
Nors spektaklyje trūko vientisumo – šiek tiek erzino sukapotos scenos ir iš užkulisių sklindanti šviesa, nusivylusių veidų matyti neteko. Su viena pertrauka 3,5 valandos trukęs spektaklis, daugiausiai jaunų šeimų veiduose nepaliko jokio nuovargio žymės. O mažiesiems žiūrovams jis netgi labai patiko.
Žinoma, norėtųsi tikėti, kad į bohemiečių spektaklius vis dar einama dėl kokybės, noro pamatyti tai, kas originalu, švelnu, kokybiška. Deja, kartais susidaro įvaizdis, kad žiūrovų salė vis dar pilna tik dėl „bohemiečių“ vardo. O ir „bohemiečiams“ reikėtų prisiminti, kad išsikovoti gerą vardą buvo ne taip jau ir lengva, bet jį prarasti, ypatingai Lietuvoje, labai nesudėtinga.
