„Kiekvieną vasarą pro savo langą matau begales oro balionų, kurie kyla rytais ir vakarais... Ir vis pasvajoju: o, kad taip aš ten atsidurčiau“, – dalijosi mintimis vieno sostinės darželio auklėtoja Aurelija, gyvenanti ant Subačiaus kalno. Ji net nežinojo, kad svajonė, kurią užrašė dar kovo pradžioje, buvo pati pirmoji, o socialinės akcijos „Svajonių karavanas“ organizatoriai buvo pasižadėję žūtbūt įgyvendinti pirmąją svajonę, kokia ji bebūtų.
Tad, pagaliau atėjus tikriems vasariškiems karščiams ir orams tapus tinkamais skrydžiams, „Svajonių karavano“ komanda leidosi ieškoti galimybės, kaip šią svajonę paversti realybe. Visai atsitiktinai (o gal taip buvo lemta) susipažino su oreiviu Tomu, vadovaujančiu Lietuvos karšto oro balionų beprotiškų svajonių komandai – organizacijai daug žadančiu pavadinimu. Papasakojus apie aukletojos Aurelijos svajonę, iš karto buvo gautas teigiamas atsakymas: „Kaip tik šį šeštadienį galiu paskraidinti“.
Patį pirmąjį liepos šeštadienį, 5 val. ryto, visas svajotojų ekipažas atsibeldė į Elektrėnus ir perdavė svajotoją Aureliją į padangių valdovų rankas. „Skrydis buvo greitas ir be galo smagus, – pasakojo Aurelija. – Nors skridome beveik valandą, maniau, kad viskas truko tik keletą minučių, – taip greitai prabėgo laikas. Nuo šiol tikrai tikiu stebuklais, nes niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tokį mano norą galėtų kas išpildyti. Tai, ką matydavau pro langą, patyriau savo kailiu, ir tai buvo 100 kartų smagiau, negu galėjau įsivaizduoti. Ši vasara man – pati tobuliausia!“.
