Vienas žymiausių Lietuvoje akmenų yra Puntukas. Jį, pasak legendos, velnias norėjo numesti ant Anykščių bažnyčios. Deja, sugiedojo gaidys ir velnias išsigandęs metė akmenį šalin, o pats nudūmė ten, iš kur atėjęs.
Remiantis šia legenda jau trečius metus Anykščiuose vyksta sunkiosios muzikos festivalis ,,Velnio akmuo“. Kaip ir kiekvienais metais, buvo renkama savanorių komanda, kuri padėjo organizatoriams padaryti taip, kad tiek lankytojai, tiek muzikantai renginį minėtų geru žodžiu.
Kadangi šis festivalis yra gan didelis Lietuvos mastu, todėl ir atranka į savanorius buvo kaip niekad griežta. Tad nenuostabu, kad gavus patvirtinimo laišką savanorystei, šypsena man nedingo nuo veido dar kelias dienas. Neilgai trukus buvo pranešta, kur ir kada reikės atvykti, bei kas kurioje srityje savanoriaus (extra, VIP, stagehand, MuzLab, teritorija, atributika, info ). Atvykau trečiadienį (13d.) vakare, nes pakliuvau į VIP zoną, o ten jau reikia pasiruošti. Juk ten pastovus šurmulys: bemiegės naktys, įnoringos žvaigždės ir didelis fizinis krūvis!
Noriu labai pagirti festivalio direktorių, kuris rūpinosi savanorių nuvykimu ir apgyvendinimu festivalio metu. Jis noriai mums padėjo, atsakinėjo į klausimus, nei karto nebuvo pakėlęs balso, kad ir koks pavargęs bebūtų buvęs, net suorganziavo man nemokamą nuvažiavimą į festivalį! Trečiadienį atvykus jau laukė MuzLab scena ir naktinis kinas. Buvo pradėta statyti tvora ir kalamos lentelės su nuorodomis į tam tikras vietas. Ketvirtadienį (14 d.) suvažiavo likę savanoriai kurie padėjo sustatyti palapines, į jas sunešti stalus, suolus, veidrodžius, aparatus, padėjo pastatyti didžiąją sceną, susipažino su programa.
Apie 17 val. buvo atidaryti vartai į festivalį. Nė patys organizatoriai nesitikėjo tokio didelio žmonių srauto! Mano nuostabai, į festivalį atvyko šeimos su mažamečiais vaikais. Be to, džiugino tai, kad senyvo amžiaus žmonės su anūkais ar be jų ateidavo pasiklausyti pragariškos muzikos. Ketvirtadienis buvo pati lengviausia savanoriavimo diena VIP zonoje, nes grojo tik 3 grupės ( ,,Pekla“, ,,Life is edge“ ir ,,Stiffer“ ) ir nebuvo jokios grūsties. Tos grupės buvo labai puikus įvadas į penktadienį.
Penktadienį pamačiau, kam mus ruošė ir kodėl atranka buvo tokia griežta. Tą dieną prasidėjo pragariško katilo virimas. Po truputį suvažiavo sunkiosios muzikos žvaigždės tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. VIP žmonių darbas buvo pripildyti jų širdis pasitenkinimo, tai yra paruošti gėrimų koncerto metu, atnešti užsakytą maistą prieš ir po pasirodymo, stebuklingu greičiu atrastijiems norimus daiktus, nuolat su jais bendrauti, žiūrėti , kad prieš pasirodymus nesilietų alaus upės, gebėti išsisukti iš nepatogių situacijų.
Kadangi ,,Velnio akmenyje“ buvo virš 20 muzikos grupių, o daugiau nei pusė penktadienį jau buvo atvykusios, tai darbas nebuvo sustojęs nei minutei. Patys įnoringiausi, manau, buvo Gama Bomb trashistai. Jie gėrė kiek telpa, labai daug šiukšlino, sunku buvo įtikti su įprastu maistu, kas nepatiko mėtė kur pasitaiko, ir apie žodžio ,,stop“ reiškmę jie nebuvo girdėję.
Labai didelį ir gerą įspūdį paliko Benediction. Tie vyrukai turi beprotiškai gerą humoro jausmą! Buvo vieni iš draugiškiausių ir noriai leidosi į pokalbius. Negailėjo komplimentų VIP merginoms, bei veržėsi mums padėti. Kiek besakytum ,,Ne, aš pati galiu padaryti tai“, jų gitaristas Darren Brookes kartojo ,,Leisk man padėti!”. Kad ir kiek išgėrę jie bebūtų buvę, nemačiau iš jų sklindančio visiškai jokio agresyvumo mums ar kitoms grupėms.
Lietuvaičių grupės pasižymėjo dideliu kuklumu. Neprašė privataus kampo, buvo gan linksmi ir šnekūs, bei taupūs! Buvo, ateina muzikantas ir atsineša savo jau panaudotą alaus bokalą, ir jam neįsiūlysi naujo, mat jam labai geras ir senasis! Žinoma, kiek šokiravo Ondskapt pasirodyme dalyvavęs Lifelover vokalisto lakstymas po VIP vietas tik su Adomo kostiumu. Jis apsišlakstė raudonu dvokiančiu skysčiu ir prie sienos šoko, kol galutinai užlipo ant scenos ir užkriokė iš visų jėgų. Minia tieisog pašėlo, o muzikantams, tai rodės jokių didesnių emocijų nesukėlė. Tik vėliau bekalbant, vienas iš October Tide vyrkų man pašnibždom prasitarė, kad buvo gan šlykštu. Juolab ne vien vokalistas, bet ir gitaristas buvo keistai apsirengęs. Gitaristas iš Ondskapt apsdėliojo juosmenį kaulais ir taipogi truputį išsitepliojo tuo skysčiu.
Inquistion būgnininkas buvo pilnas meilės. Turėdamas laisvą minutę pasičiupdavo VIP‘inę mergaitę ir ją apkabinęs pasakodavo, kokia ji graži, siųsdavo oro bučiukus ne tik nuo scenos, bet ir kviesdavo ant jos su juo pasedėti per pasirodymą. Švedai Deville buvo mažai matomi. Jie tik pasirodydavo pavalgyti, išgerti ir persimesdavo keliais žodžiais su kitomis grupėmis. Tuo tarpu October Tide gitaristas Emil Alstermark dažnai sėdėjo prie baro ir pasakojo apie savo nuotykius, apie tai, kaip gyvena ir kas jam patinka ir kas nepatinka gyvenime. Matėsi, kad žmogus dievina savo darbą, nors sakė, kad gailisi dažnai nematantis savo artimųjų.
Keista tai, kad 4 grupių nariai buvo visiški vegetarai, ir jų įsitikinimai buvo tokie gilūs, jog yra mum pasakę: ,,Nevalgysim šių daržovių, jei šis peilis buvo lietęs mėsą“. Net ir nuplautas peilis jiems netiko. Teko paimti naują. Tarp visų grupių susidūrėme su dviejais visiškais abstinentais, tad buvo smagu stebėti kaip jie elgiasi prie kitų.
Manau, VIP‘o darbas yra pats sunkiausias, bet ir pats maloniausias: iš arti matai visų muzikantų elgesena, išsiklausinėji kas įdomu, kartu padainuoji ir net pašoki su žvaigždėmis, paragauji įdomiausių gėrimų,matai kaip rengiasi ir matai net kaip kuria muziką! Taip pat spaudi ranką ir apsikabini su tais žmonėmis, kuriuos matai tik Youtube vaizdeliuose. ,,Velnio akmens“ organizatoriai labai rūpinosi savo savanoriais, gaudavome 4 kartus per dieną labai skaniai ir sočiai pavalgyti, palapines gavom pasistatyti pačioje geriausioje vietoje, gavom išskirtinius marškinėlius ir kuponų gėrimams.
Į organizatorius kreipemės ,,Tu“, o ne ,,Jūs“. Pasijautėme ne kolegomis, o senais gerais pažįstamais. Jei norėdavai, pasiprašydavai ir eidavai klausytis grupių su visais žiūrovais. Nebuvo pakeltas organizatorių balsas, taip pat nebuvo jokių pykčių ar kažkokių nesusipratimų, todėl linkiu kiekvienam išbandyti savanorystę šiame festivalyje, patikėkit manim, tikrai verta!
Nuotraukos Giedrės Steponavičiūtės.
